Rytiniame Viduržemio jūros regione yra įprasti žemės drebėjimus, sukeliantys cunamius ir povandeninių šlaitų nuošliaužas. Pastaraisiais metais maždaug kas dešimtmetį įvyksta nedidelių cunamių. Nuo Romos imperijos laikų didesni cunamiai įvykdavo maždaug kas 160 metų. Nustatyta, kad žemumose esančiose pakrančių vietovėse cunamiai dažniausiai siekia apie 300 metrų gylin į pakrantę.

Dr. Giladas Shtienbergas iš Kalifornijos San Diego universiteto tiria nuosėdų šerdis, surinktas Tel Doro mieste, į pietus nuo Haifos. „Mūsų projektas skirtas senovės klimato ir aplinkos pokyčių rekonstrukcijai per pastaruosius 12 000 metų palei Izraelio pakrantę“, – sako Shteinbergas.

Paskutinis ledynmetis baigėsi maždaug laikotarpio pradžioje, kurį studijuoja Shtienbergas, todėl ledynai vis dar egzistavo. Vadinasi, kranto linija buvo toli nuo tos vietos, kur ji yra šiandien.

Shtienbergas ir jo komanda apskaičiavo, kad krantai ir jūrinis smėlis, kuriuos jie rado prie Doro, buvo surinkti už 1,5–3,5 kilometro tuometinės pakrantės gėlavandenėje pelkėje. Komanda apskaičiavo, kad pakrantėje cunamis turėjo būti nuo 16 iki 40 metrų aukščio.

Neišvengiamai daugelis pakrantės kaimų turėjo būti sunaikinti iki tokio lygio, kad apie juos vis dar nėra jokių išlikusių pėdsakų. Netgi aukštesnio lygio kaimai galėjo būti apleisti, jei buvo užlieta žemė, nuo kurios jie priklausė.

„Mes niekada nesvajojome rasti priešistorinio cunamio Izraelyje įrodymų. Kai San Diege pradėjome tirti mėginio šerdis ir pradėjome matyti jūrų kriauklių sluoksnį sausame neolito sluoksnyje, supratome, kad suradome kažką netikėto.“, – pridūrė Shtienbergas.

Netoliese esančio Karmelio kalvagūbrio urvo stalaktituose mokslininkai užfiksavo maždaug prieš 10 000 metų įvykusio didelio žemės drebėjimo įrodymus. Jūros dugno žemėlapiai prie Izraelio krantų taip pat atskleidžia įrodymus apie dvi pakankamai dideles nuošliaužas, galinčias sukelti tokio masto cunamius, tačiau jų laikas nėra žinomas – nors kai kuriais vertinimais tai galėjo nutikti per pastaruosius 17 000 metų.

Shtienbergas ir jo komanda nespėlioja, ar išgyvenusiųjų pasakojimai apie tokį epinį įvykį galėjo būti pasakojami tūkstančius metų prieš jų patekimą į minimą potvynį Biblijoje. Tačiau dabar mes žinome, kad Australijos čiabuviai per dar didesnį laiko tarpą perdavė pasakojimus apie kylančias jūras ir ugnikalnių išsiveržimus.