1971-aisiais, kai šalis buvo Sovietų Sąjungos dalis, rusų inžinieriai atvyko į dykumą ieškoti naftos telkinių, rašoma mymodernmet.com. Buvo sumontuotas gręžimo įrenginys, norint patikrinti šiame regione esančios naftos kokybę, bet darbuotojai greitai suprato, kad rado visai ne naftos. Paaiškėjo, jog gręžimo įrenginys stovi ant milžiniško gamtinių dujų telkinio. Žemė neatlaikė gręžimo įrangos svorio ir įgriuvo.
Visa kasybos infrastruktūra nugarmėjo į dubens formos duobę, kuri vėliau buvo pavadinta Darvazos krateriu. 70 metrų pločio ir 20 metrų gylio ertmė tapo tikru galvos skausmu specialistams. Įgriuva ne tik sukėlė savotišką grandininę reakciją, dėl kurios netoliese atsivėrė daugybė mažesnių kraterių, bet taip pat iš jos sparčiai veržėsi gamtinės dujos.
Kadangi gamtines dujas daugiausia sudaro metanas, kuris išstumia orą ir apsunkina gebėjimą kvėpuoti, kilo reali grėsmė laukiniams gyvūnams ir gretimo kaimo Darvazos gyventojams. Nuogąstauta buvo ne be reikalo, nes netrukus po duobės susiformavimo dykumoje pradėjo gaišti gyvūnai.
Tada mokslininkai ėmėsi veiksmų ir nusprendė tiesiog sudeginti gamtines dujas. Jie tikėjosi, kad degimo procesas truks keletą savaičių, bet smarkiai apsiriko – dujos liepsnoja iki šiol. Tiesą sakant, mokslininkai net ir šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek dujų liko telkinyje. Dabar Darvazos krateris kasmet pritraukia šimtus turistų, panorusių išvysti šį keistą ir grėsmingą reiškinį.
2010 m. Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdimuchamedovas aplankė kraterį ir pareiškė, kad jį derėtų užpilti. Tiesa, 2013 m. dykumos regioną, kuriame yra šis krateris, jis paskelbė gamtiniu draustiniu. Visgi duobė iki šiol skaisčiai liepsnoja, o nejaukus oranžinis švytėjimas naktį matomas iš labai toli.
