Mokslininkai lig šiolei aiškinasi, kas lemia ilgą COVID trukmę. Kaip pastebima portale sciencealert.com, nors informacijos gausėja, išsamaus suvokimo vis dar stinga. Toliau pamėginta apibendrinti, ką jau pavyko sužinoti, t. y. kokie asmenys patenka į ilgos trukmės COVID rizikos grupę, kiek tikėtina būtent tokia ligos eiga ir kokie galimi jos padariniai.
Atsakant į klausimus, kam kyla didžiausia rizika, kad COVID užsitęs, ir nuo kokių mechanizmų tai priklauso, gali pavykti atrasti efektyvius gydymo metodus ir sužinoti, ar pirmaisiais ligos etapais taikomas gydymas gali palengvinti susirgimo eigą.
Didelė pažeidžiamų asmenų grupė
Ilgos trukmės COVID būdinga begalė simptomų, tarp kurių – dusulys, nuolatinis nuovargis, galvos skausmas, taip pat įprastų skonio ir uoslės pojūčių praradimas.
Atlikus palyginti didelio masto tyrimą, per kurį buvo išanalizuoti 384-ių dėl ligos sunkumo hospitalizuotų COVID-19 sergančių pacientų duomenys, paaiškėjo, kad net praėjus mėnesiui ar dviem po užsikėtimo 53 proc. asmenų patiria dusulio epizodų, 34 proc. kamuoja kosulys, o 69 proc. jaučiasi nusilpę dėl nepraeinančio nuovargio.
Išanalizavus duomenis, kuriuos pacientai patys pateikė per COVID simptomų tyrimo programėlę, peršasi išvada, kad iš visų COVID-19 simptomus patyrusių asmenų 13 proc. simptomus jautė ir po 28, o 4 proc. – net po 56 dienų.
Vargu ar reikia stebėtis, kad asmenys, nuo pat pradžių susergantys sunkesne ligos forma, t. y. patiriantys daugiau nei penkis simptomus, patenka į didesnės ilgos trukmės COVID rizikos grupę. Rizikos veiksniams tenka priskirti ir senyvą amžių, moterišką lytį bei didesnį kūno masės indeksą.
Minėtina, kad tie, kurie naudojosi minėta programėle, priklauso sveikiau gyvenančiai ir sveikata labiau besirūpinančiai populiacijos daliai. Todėl gali atrodyti keista, kad toks nemenkas procentas tebejaučia ligos simptomus praėjus mėnesiui ar netgi dviem po užsikrėtimo.
Po kito tyrimo atliktos pirminės analizės išvadose (kurios dar nėra recenzuotos) nurodoma, kad SARS-CoV-2 gali turėti ilgalaikių pasekmių žmonių vidaus organams.
Apibendrinus COVID-19 persirgusių asmenų duomenis paaiškėjo, kad iš 200 pacientų 32 proc. liko sutrikusi širdies, 33 proc. –plaučių ir 12 proc. – inkstų funkcija. Įvairių organų pažeidimus teko konstatuoti 25 proc. buvusių pacientų.
Tyrime dalyvavusių pacientų amžiaus vidurkis – 44 metai, todėl apibendrintai juos galima laikyti ganėtinai jaunais, darbingo amžiaus žmonėmis. Tik 18 proc. iš jų teko hospitalizuoti, o šitai reiškia, kad COVID-19 nulemti organų pažeidimai tikėtini net ir tada, kai ligos forma nėra sunki.
Taip pat pavyko nustatyti, kad kokia nors liga, kaip antai II tipo cukrinis diabetas arba išeminė širdies liga, šiaip jau nulemianti sudėtingesnę COVID-19 eigą, nėra prielaida organų pažeidimams atsirasti.
Kas vyksta organizme
Priežasčių, dėl kurių per šią pandemiją virusine liga persirgę žmonės jaučia ilgalaikius simptomus, yra ne viena. Atsakant į klausimą, kodėl skirtingiems organams padaromas poveikis nėra vienodas, būtina pasiaiškinti, kas užsikrėtus vyksta žmogaus organizme.
Kai konkretūs simptomai siejasi su konkrečiais organais, tyrimo objektas atrodo akivaizdus. Pavyzdžiui, jei užfiksuojami stipraus ir greito širdies plakimo epizodai, medikai tiria elektros srovę širdies srityje, o jei dominuojantis simptomas – dusulys, paprastai stebima plaučių funkcija – audinio elastingumas ir dujų apykaita.
Siekiant nustatyti, ar nesutriko inkstų veikla, pacientų kraujo plazmos komponentai lyginami su tais, kurie aptinkami jų šlapime, ir taip nustatoma, ar inkstai efektyviai filtruoja atliekoms priskiriamus produktus.
Tokio simptomo kaip nuovargis šaltinį nustatyti kiek sunkiau. Deja, kaip rodo dar vienas nesenas didelio masto tyrimas, šis simptomas gana dažnai išlieka persirgus COVID-19. Juo skundžiasi daugiau nei pusė buvusių pacientų. Paaiškėjo ir tai, kad jis nėra susijęs su ligos sunkumo laipsniu pačioje jos pasireiškimo pradžioje.
Negana to, nuovargį, silpnumą jaučiantiems žmonėms atlikti testai neparodė jokių paūmėjusio uždegimo požymių, o tai reiškia, kad nuovargio priežastis – ne užsitęsusi infekcija arba imuninės sistemas pertempimas.
Čia aptariamas tyrimas parodė, kad ilgalaikiai simptomai labiau tikėtini moterims ir tokiems asmenims, kuriems anksčiau buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas arba depresija.
Tai, kad vyrams kyla didesnė sunkios ligos rizika, bet moterims – ilgalaikių simptomų grėsmė, galima paaiškinti skirtingais hormonais arba kintančiomis jų proporcijomis. Dalykas tas, kad angiotenziną konvertuojančio fermento 2 (AKF2) receptorių, kuriais SARS-CoV-2 pasinaudoja organizmui infekuoti, yra ne tik ant kvėpavimo sistemos ląstelių, bet ir ant daugelio hormonus išskiriančių organų, įskaitant skydliaukę, antinksčio liauką ir kiaušides, ląstelių.
Kai kurie ilgos trukmės COVID simptomai gali iš dalies sutapti su menopauzės simptomais, todėl vienas iš būdų jų sunkumui sumažinti galėtų būti pakaitinė hormonų terapija, kurios metu vartojami vaistai. Visgi tokios metodikos saugumą ir efektyvumą būtina patvirtinti išsamiais klinikiniais tyrimais.
Turint omeny viską, kas nutiko pernai, prireiks kantrybės, kol pavyks atskirti grynai viruso sukeltus padarinius nuo pandemijos nulemto socialinio žmonių gyvenimo sutrikdymo pasekmių.
Kol kas tėra aišku, kad ilgalaikiai simptomai persirgus COVID-19 – gana įprastas reiškinys ir kad ilgos trukmės COVID priežastis teks tyrinėti dar ilgai po to, kai protrūkis bus pasibaigęs.
