Tai buvo „vienas anksčiausių pavyzdžių, kai didelio masto kasinėjimų programą inicijavo ir jai vadovavo moterys“, savo knygoje „The Sisters of Nazareth Convent: A Roman-period, Byzantine, and Crusader site in central Nazareth“ rašo K. Darkas. Jis pažymėjo, kad kasinėjimams vadovavo Nazareto seserimis vadintų vienuolių vadovė Mère Giraud, rašo livescience.com.
„Tai taip pat veikiausiai buvo vieninteliai XIX amžiaus kasinėjimai, kuriuos atliko beveik tik moterų komanda“, – „Live Science“ sakė K. Darkas.
„Live Science“ 2015 metais skelbė, kad minėtasis namas buvo įmūrytas į uolėtą kalvos šlaitą ir veikiausiai buvo pastatytas pirmojo amžiaus pradžioje. Tik po daugelio amžių žmonės ėmė šį statinį vadinti Jėzaus namu. Ar Jėzus čia tikrai užaugo, lieka nežinoma.
K. Darkas pažymėjo, kad buvo neįtikėtina, kad seserys, kai netoliese buvo pastatytas jų vienuolynas, prieš dalinį sunaikinimą šios vietos ėmėsi jos kasinėjimų. „Tai buvo vieni pirmųjų „gelbėjimo kasinėjimų“, kuomet kasinėjimai atliekami prieš archeologinių įrodymų sunaikinimą statybų metų, šiuo atveju tai vyko Artimuosiuose Rytuose“, – elektroniniame laiške „Live Science“ nurodė K. Darkas.
XIX amžiaus vienuolių padaryti atradimai, o taip pat vienuolyno kasinėjimo duomenys, padėjo K.Darkui nustatyti, kad namas buvo datuotas pirmojo amžiaus pradžioje, o taip pat kad ketvirtajame amžiuje buvo pastatyta bažnyčia, saugojusi šią vietą. Tuo metu, kai ji buvo pastatyta, bažnyčia veikiausiai būtų buvusi vadinamoji „olos bažnyčia“ – bažnyčia, esanti oloje. Tik vėliau ji buvo išplėsta ir buvo pastatyta ant žemės. Rodos, kad apie šią bažnyčią rašė ketvirtojo amžiaus pabaigos piligrimas, vardu Egeria. Savo parašytame tekste „Itinerarium Egeriae“ jis rašė, kad tai buvo „didelė ir tiesiog nuostabi ola, kurioje ji (Mergelė Marija) gyveno. Ten buvo pastatytas altorius, o pačioje oloje buvo vieta, kurioje ji sėmė vandenį“.
Bažnyčią pastatę žmonės ne tik apsaugojo pirmojo amžiaus pradžioje pastatytą namą, bet ir pirmojo amžiaus viduryje ar jo pabaigoje čia atsiradusį kapą (tai nutiko, kai namas jau buvo apleistas). Žmonės veikiausiai manė, kad tai buvo Jėzaus tėvo šv. Juozapo kapas, dėl ko elgėsi ypač atsargiai, sakė K. Darkas.
Bažnyčios vietoje vykdžiusios kasinėjimus vienuolės aptiko sarkofago su viduje buvusiais žmogaus kaulais liekanas, o tai leidžia manyti, kad, praėjus keliems amžiams po Jėzaus gyvenimo laikotarpio, bažnyčioje galėjo būti palaidotas šventasis.
Kai kryžiuočiai maždaug 1099 metais perėmė Nazareto kontrolę, jie greitai atstatė bažnyčią, nepaisydami pavojingos karinės situacijos, atstatymo darbams jie skyrė didelių išteklių. Vėliau karinė padėtis taip pablogėjo, kad 1187 metais Nazareto kontrolę perėmė musulmonų kariuomenė. Kryžiuočiai tame regione dažnai kariaudavo su skirtingomis musulmoniškomis valstybėmis.
Seserų atlikti darbai atskleidė paskutines bažnyčios gyvavimo dienas. Jos aptiko riterio pentinus, paliktus kaboti ant sienos koplyčioje. Veikiausiai tai buvo riterio auka. Tie, kas valdė bažnyčią, veikiausiai žinojo, kad vieta yra pasmerkta. Tuo metu Jėzaus namas buvo skubiai užkonservuotas siekiant jį apsaugoti, nustatė vienuolės. Nors bažnyčia buvo sudeginta per kryžiuočių karą. Jėzaus namas liko nepaliestas. Jį vienuolės aptiko XIX amžiuje vykdydamos kasinėjimo darbus.
Šiuolaikinės Nazareto seserys
Vienuolynas buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, dabar jame gyvena Nazareto seserimis vadinamos vienuolės.
„Nors jų yra mažai, vienuolės ne tik atlieka savo religines pareigas, bet ir užsiima įvairia labdaringa veikla: yra įkūrusios mokyklą, rūpinasi ligoniais ir įvairiais būdais padeda skurstantiems įvairios kilmės vietos gyventojams“, – rašo K. Darkas.
Seserys vis dar saugo XIX amžiaus pabaigoje vykdytų kasinėjimų metu aptiktus artefaktus ir tų kasinėjimų duomenis, nors kai kurie radiniai nuo tada yra dingę. Piligrimai ir turistai taip pat ateina pasižiūrėti šio namo ir kitų liekanų.
