Žali dygliuoti lapai ir ryškiai raudonos uogos – šių augalų atvaizdus tikrai esate matę Kalėdiniuose atvirukuose, įvairiose iliustracijose ir dekoracijose.
Tai yra toks senas Kalėdų simbolis, kad į jį tikriausiai jau nebeatkreipiate dėmesio. Tiesą sakant, bugienis yra daug senesnis ir už pagrindinį Kalėdų simbolį eglutę.
Dygialapis bugienis (Ilex aquifolium), kuris yra labiausiai paplitęs vakarų ir pietų Europoje, šiaurės Afrikoje bei pietvakarių Azijoje, krikščionybės simboliu laikomas nuo ankstyvųjų viduramžių.
Įvairiose giesmėse ir kituose meno kūriniuose bugienis simbolizuoja Jėzų, o gebenė – Mariją. Tačiau bugienis mūsų kultūroje yra daug seniau nei krikščionybė ar Kalėdos.
Senovės keltai dar prieš Kristų bugienį laikė šventu amžinos gyvybės ir vaisingumo simboliu. Bugienio šakelė namuose turėjo atnešti laimę ir sėkmę, o nereikalingas šio augalo žalojimas galėjo užtraukti ir prakeiksmą.
Romėnai taip pat tikėjo, kad bugienis yra sėkmę nešantis simbolis, sietinas su Saturnu. Taigi, per Saturnalijas – Saturnui skirtą šventę, kuri prasidėdavo gruodžio 17 dieną – namai buvo puošiami bugienio šakelėmis. Per Saturnalijas romėnai dalinosi dovanomis, žaidė žaidimus ir puotavo, o kai kurias šias tradicijas vėliau perėmė krikščionys. Taip bugienis atsidūrė krikščionių namuose.
Priimdami bugienį krikščionys pakeitė ir simbolinę jo reikšmę. Raudonos uogos ėmė simbolizuoti Kristaus kraują, o dygliuoti lapai – erškėčių vainiką.
Svarbu buvo ir tai, kad bugienių lapai gruodį buvo žali, o uogos – labai ryškios. Tai buvo tarsi gyvybės pergalė prieš mirtį ir ryški dekoracija metų laiku, kai aplink daug tamsos ir pilkumos. Vėliau šią funkciją Europoje perėmė spygliuočiai, bet bugienis nedingo.
