Dabar, kad tiksliai nustatytų, iš kur sklinda sprogimus ar šūvius primenantis garsas ir kas jį sukelia, mokslininkai pasitelkė seisminius duomenis, rašo livescience.com.
Mokslininkai savo išvadas pateikė gruodžio 7 dieną kasmet vykstančio Amerikos geofizikos sąjungos metinį susitikimo metu. Šiemet dėl COVID-19 pandemijos jis vyko virtualiai. Tačiau paaiškėjo, kad mokslininkai turi atsakymus ne į visus klausimus.
„Senekos artilerijos“ pavadinimas yra kilęs ne iš Šiaurės Karolinos, bet iš Senekos ežero Niujorko valstijoje – kur vyksta panašus reiškinys. Grėsmingi ežero garsai, kuriuos savo apsakyme „The Lake Gun“ (liet. „Ežero artilerija“) 1850 m. aprašė rašytojas Jamesas Fenimore'as Cooperis , tuo metu būdavo girdimi nevieną šimtmetį.
„Tai garsas, panašus į sunkiosios artilerijos šūvį, ir kurio negalima paaiškinti nė vienu iš žinomų gamtos dėsnių. Garsas yra gilus, duslus, tolimas ir įspūdingas. Atrodo, kad ežeras kalba su aplinkinėmis kalvomis, kurios tiksliai atsako aidu. Niekada nebuvo pateikta jokia įtikinama teorija, paaiškinanti šiuos garsus“, – rašė J. F. Cooperis.
Šiaurės Karolinos pakrantės gyventojai dažnai praneša girdintys panašius garsus, kurių kilmė bandoma paaiškinti pradedant tolimomis audromis ar žemės drebėjimais ir baigiant karjeriniais sprogdinimais ar net karinėmis pratybomis. Norėdami pagaliau išsiaiškinti garso šaltinį ir priežastį, mokslininkai peržiūrėjo liudijimus nuo 2013 metų ir sukūrė jų katalogą. Tada jie palygino tuos įvykius su duomenimis, surinktais „EarthScope Transportable Array“, tinklu, sudarytu iš 400 mobilių atmosferos jutiklių ir seismografų. Pradėjęs veikti 2003 metais, jutiklių masyvas migruoja po žemyninę JAV dalį, o jo surinkti tiksliai lokalizuoti seisminiai duomenys yra laisvai prieinami visuomenei. Šiuo metu veikiantis Aliaskoje, tinklas Šiaurės Karolinoje veikė 2013–2015 metais.
„Norėjome peržiūrėti vietinius naujienų straipsnius, sukurti „Senekos artilerijos“ liudijimų katalogą ir tada pabandyti tai patikrinti pagal faktinius seismo-akustinius duomenis“, – sako tyrėjas bei Šiaurės Karolinos universitete geomokslus studijuojantis Eli Bird.
Nors „Senekos artilerija“ gali priversti virpėti žemę, mokslininkai nerado jokių šio fenomeno liudijimų, sutapusių su žemės drebėjimo įrašais – kas leido atmesti žemės drebėjimus kaip šių griaudėjimų priežastį.
„Paprastai tariant, manome, kad tai yra atmosferinis reiškinys – nemanome, kad tai kyla dėl seisminės veiklos. Įtariame, kad griausmas sklinda per atmosferą, o ne per žemę. Duomenys, į kuriuos daugiausia dėmesio buvo kreipiama šiame projekte, yra infragarso duomenys – o ne seisminiai“, – teigia E. Bird, turėdamas omenyje garsą, kurio dažnis yra žemesnis už žmogaus girdimus dažnius.
Vienas iš atmosferinių paaiškinimų galėtų būti bolidai – kosminės uolos, kurios, pasiekusios Žemės atmosferą, skrieja taip greitai, kad sprogsta. Kita galimybė gali būti reiškiniai vandenyne, pavyzdžiui, labai didelių bangų smūgiai ar perkūnija toli jūroje. „Atmosferos sąlygos gali būti tokios, kurios sustiprėja tam tikra kryptimi arba pirmiausia paveikia vieną apibrėžtą teritoriją“, – sako E. Bird.
Signalų, kurie siejami su garsu, trukmė svyravo nuo maždaug 1 sekundės iki beveik 10 sekundžių. Stotis netoli Baimės kyšulio užfiksavo ryškiausius signalus. Juokinga, tačiau būtent šiame regione su grėsmingai skambančiu pavadinimu užfiksuojama gana daug „Senekos artilerijos“ liudijimų. Tačiau jutiklių masyvas nebuvo pakankamai tankus, kad galėtų tiksliai nustatyti, iš kur atsklinda signalai, tad norint sužinoti šių griausmų vietą, reikės daugiau duomenų, rašo tyrėjai.
„Veikiausiai, kad tai ne visai tas pats dalykas, kas sukelia griaudinčius garsus“, – sako E. Bird. Kai kurie kariniai lėktuvai, skraidantys šioje srityje, peržengia garso barjerą, todėl kai kurie „artilerijos“ garsai iš tikrųjų gali būti garso smūginės bangos. Ir netgi tais atvejais natūralus signalas gali jas dar labiau sustiprinti, priduria jis.
Identifikavus Baimės kyšulio regioną kaip perspektyviausią vietą tolesnėms paieškoms, tolesni žingsniai sprendžiant šį galvosūkį apimtų duomenų rinkimą dar kelerius metus, naudojant mažiausiai trijų stočių masyvą su trimis mikrofonais kiekvienoje tam kad būtų galima kuo tiksliau trianguliuoti, iš kur atsiranda signalas.
„Idealiu atveju tankus jutiklių masyvas, esantis vietovėje, kur dažniausiai aptinkami signalai, leis atlikti išsamesnes analizes“, – Amerikos geofizikos sąjungos metiniame susitikime teigė mokslininkai.
Taigi kol kas „Senekos artilerijos“ griausmas išlieka paslaptimi.
