Viena iš tokių istorijų, žinoma, yra žmogiškųjų genų istorija. Tai yra istorija visų, turinčių žmonių DNR, rašo livescience.com.

Mokslininkams aptinkant vis senesnių žmonių DNR pavyzdžių, surenkant vis daugiau šiuolaikinės DNR pavyzdžių ir sukuriant naujų būdų analizuoti šią genetinę medžiagą, gauti rezultatai itin daug pasako apie tai, kaip ankstyvojo periodo žmonės judėjo po visą pasaulį ir galiausiai apgyvendino beveik kiekvieną žemės lopinėlį.

Taigi po tūkstančių ir tūkstančių metų tokios beveik nuolatinės migracijos, ar Žemėje yra žmonių, kurie nėra imigrantai?

„Mokslo požiūriu veikiausiai ne imigrantais galima laikyti tik kokias nedideles koisanų kalba kalbančių žmonių grupes Pietų Afrikoje“, – sakė žmonių populiacijos genetikos specialistas ir Teksaso valstijoje veikiančio Bayloro universiteto antropologijos docentas Austinas Reynoldas.

Koisanais vadinamos tam tikros Afrikos tautelės, gyvenančios Botsvanoje, Namibijoje, Angoloje ir Pietų Afrikoje ir kalbančios panašiomis kalbomis su išskirtinai tariamais priebalsiais, sakė jis.

A. Reynoldas sako, kad du pagrindiniai veiksniai, rodantys kad koisanai gali būti laikomi nemigruojančiais pirmykščių žmonių palikuonimis, yra tai, kad jie gyvena vietoje, kur, tikėtina, pirmiausia atsirado žmonės, o taip pat jie pasižymi didele genetine įvairove.

Suprasti, kodėl genetinė įvairovė rodo pirminę kilmę, paprasčiausiai galima palyginus genus su „M&M“ saldainių dubeniu, sakė A. Reynoldsas. Jeigu keli žmonės paimtų iš to dubens po saują saldainių (jie simbolizuotų nuo savo pirminės populiacijos atitrūkusius žmones), tai kiekvienoje saugoje galėtų būti tik kelių spalvų saldainių. O jau pirminiame saldainių dubenyje būtų visų spalvų saldinių (visa genetinė įvairovė).

Tačiau, nepaisant koisanų grupelių artumo visiems žinomam „žmonijos lopšiui“ ir jų didelės genetinės įvairovės, vadinti juos genetiškai paskutiniais pirmykščiais žmonėmis nėra taip paprasta.

Pirmiausia, mokslininkai tikrai galutinai nežino, ar Pietų Afrika tikrai yra žmonijos lopšys. Kai kurie mokslininkai mano, kad žmonės pirmiausia atsirado Rytų Afrikoje, sako A. Reynoldsas. Ir mokslininkai nė vienoje srityje kol kas nėra surinkę pakankamų archeologinių įrodymų, kad galėtų užtikrinai pasakyti, kur pirmiausia atsirado šiuolaikiniai žmonės.

Leipcige veikiančio Maxo Plancko evoliucinės antropologijos molekulinės genetikos specialistas Markas Stonekingas sako, kad egzistuoja tikimybė, kad žmonės atsirado Afrikos vakarinėje dalyje. Jo teigimu, skirtingoje aplinkoje įvairios fosilijos išsaugomos prasčiau, todėl vien tai, kad kažkur vietovėje neaptinkama žmonių palaikų, nereiškia, kad prieš daugybę metų čia negyveno žmonės.

M. Stonekingas mano, kad Žemėje nėra vietos kur – bent jau mokslo požiūriu – yra likę žmonių, kurie nėra imigrantai.

„Žmonės visą laiką keliauja“, – sakė jis. Jo naujausias genetinis populiacijų visoje Azijoje tyrimas rodo, kad kiekviename žmoguje yra dalelė visų kitų. „Visos žmonių populiacijos yra kontaktavusios su kitomis“, įskaitant ir koisanus, ir tai rodo jų genai, kultūros ir kalbos.

Pirmykščiai žmonės aktyviai keliavo per Afriką daugiau nei 100 tūkst. metų prieš išvykdami tolyn. Anot M. Stonekingo, vėliau jie persikėlė iš Rytų Afrikos ir Artimuosius Rytus. Labai tikėtina, kad netrukus po to žmonės pajudėjo į pietryčius palei Indijos krantus. Vėliau per dešimtis tūkstančių metų įvyko daugybė migracijos bangų tomis pirminėmis kryptimis.

Šio proceso metu vyko didžiulis apsikeitimas DNR, sakė M. Stonekingas. Ir šios du komponentus – judėjimą ir tarpusavio maišymąsi – jis laiko žmonių rūšį apibrėžiančiu bruožu.

„Žmonės mėgsta migruoti ir lytiškai santykiauti“, – sakė M. Stonekingas. Ir taip vyko nuo neatmenamų laikų.