Nuo pat pandemijos pradžios epidemiologai ir visuomenės sveikatos specialistai tiek mėgindami prognozuoti, kas laukia ateityje, tiek siekdami pažaboti koronaviruso plitimą pasitelkia matematinius modelius.

Tačiau, kaip pabrėžia sciencealert.com, infekcinių ligų modeliavimas yra keblus dalykas. Epidemiologai įspėja, kad „modeliai nėra ateitį parodantys krištoliniai rutuliai“. Netgi sudėtingos jų versijos, kurios, tarkime, derina įvairias prognozes arba pasitelkia mašininį mokymą, nebūtinai yra pajėgios nurodyti, kada pandemija baigsis ar kiek žmonių mirs.

Nukhet Varlik, Pietų Karolinos universiteto istorijos docentė, istorikė, analizuojanti ligų ir visuomenės sveikatos ypatumus, mano, kad vertėtų ne laukti kokių nors ženklų, o atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, dėl ko baigėsi (ar nesibaigė) ligų protrūkiai praeityje.

Kuriame pandemijos etape esame dabar?

Pačioje pandemijos pradžioje daugelis vylėsi, kad koronavirusas tiesiog išnyks. Kai kurie tvirtino, kad virusas tiesiog išnyks savaime atėjus vasaros karščiams. Kiti teigė, jog prasirgus pakankamam kiekiui žmonių susiformuos vadinamasis bandos imunitetas. Tačiau nieko panašaus neįvyko.

Paaiškėjo, kad visuomenės sveikatos tarnybų pastangos suvaldyti ir sušvelninti pandemiją – nuo kruopštaus testavimo ir kontaktų atsekimo iki socialinio atstumo laikymosi ir kaukių dėvėjimo – yra veiksmingos.

Turint omenyje, kad virusas visgi išplito iš esmės po visą pasaulį, vien šių priemonių taikymas negali užbaigti pandemijos. Dabar visų akys nukreiptos į vakcinos kūrimą. Vakciną sukurti bandoma precedento neturinčiu greičiu.

Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad netgi sukūrus sėkmingą vakciną ir turint veiksmingą gydimą COVID-19 gali niekados nepasitraukti. Netgi jei vienoje pasaulio dalyje pandemija bus suvaldyta, labai tikėtina, kad kitur ji tebesitęs, o tai reikš, kad vis tiek bus galima užsikrėsti bet kur.

Netgi jei koronavirusas nebebus pandemijos lygio grėsmė, kurią būtina spręsti, tikėtina, kad jis taps endemija, o tai reiškia, kad lėtas ilgalaikis viruso plitimas išliks. Koronavirusas ir toliau kels mažesnius protrūkius – kitaip tariant, jis bus labai panašus į sezoninį gripą.

Pandemijų istorija kupina tokių nerimą keliančių pavyzdžių.

Atsiradusios ligos retai išnyksta

Beveik kiekvienas ligos sukėlėjas, palietęs žmoniją per pastaruosius kelis tūkstančius metų, tebėra su mumis, nesvarbu, ar jis yra bakterinės, virusinės ar parazitinės kilmės. Taip yra todėl, kad visiškai sunaikinti šiuos sukėlėjus yra iš esmės neįmanoma.

Vienintelė liga, kurią pavyko įveikti pasitelkus skiepus, yra raupai. Masinio skiepijimo kampanijos, kurioms septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje vadovavo Pasaulio sveikatos organizacija, buvo sėkmingos, o devintajame dešimtmetyje raupai buvo paskelbti pirmąja ir kol kas vienintele žmonių sergama liga, kurią pavyko visiškai sunaikinti.

Tokios sėkmės istorijos yra išskirtinės. Tai veikiau išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad kai atsiranda nauja liga, ji lieka gyvuoti tarp žmonių.

Kaip pavyzdį galima pateikti maliariją. Ši parazitų sukeliama liga yra beveik tokia pat sena kaip žmonija. Nepaisant to, ji vis dar egzistuoja ir tebėra sunki našta: tarkime, 2018 m. pasaulyje užfiksuoti maždaug 228 mln. maliarijos atvejų ir apie 405 tūkst. mirčių nuo šios ligos.

Nuo 1955 m. vykdytos pasaulinės kovos su maliarija programos, kurioms buvo pasitelkiama DDT ir chlorokvinas, buvo gan sėkmingos, tačiau daugelyje pietinio pusrutulio valstybių ši liga tebėra endemijos etape.

Panaši situacija ir tokių ligų kaip tuberkuliozė, raupsai ar tymai atveju. Šios ligos lydi žmoniją jau kelis tūkstantmečius. Nepaisant didžiulių pastangų, greito jų įveikimo kol kas neregėti.

Prie šio derinio pridėjus palyginti jaunesnius patogenus, tarkime, ŽIV ir Ebolos virusus, taip pat gripą ir tokius koronavirusus kaip SARS, MERS ir SARS-CoV-2, sukeliantį COVID-19, išryškėja bendras epidemiologinis vaizdas.

Visuotinis ligų tyrimas rodo, kad kasmetinis mirtingumas nuo infekcinių ligų (nuo jų daugiausia mirštama besivystančiose pasaulio valstybėse) sudaro beveik trečdalį visų mirčių pasaulyje.

Šiandien, kai gyvename pasaulinių kelionių lėktuvu, klimato kaitos ir ekologinių neramumų amžiuje, nuolatos susiduriame su naujų infekcinių ligų atsiradimo grėsme, be to, ir toliau kenčiame nuo gerokai senesnių ligų, kurios nemano niekur trauktis.

Kai tik prisijungia prie žmonių bendruomenes paveikiančių patogenų sąrašo, dauguma infekcinių ligų jame ir pasilieka.

Praeityje epidemijas sukėlęs maras vis dar primena apie save

Išlieka ir tarp mūsų toliau gyvena netgi tos infekcijos, nuo kurių turime veiksmingą vakciną ir gydymą. Ko gero, jokia kita liga taip gerai neiliustruoja šių atvejų kaip maras, mirtiniausia infekcinė liga žmonijos istorijoje. Net šiandien šios ligos pavadinimas išlieka siaubo sinonimu.

Marą sukelia Yersinia pestis bakterija. Per pastaruosius penkis tūkstančius metų vietiniai maro protrūkiai ir mažiausiai trys užfiksuotos pandemijos pražudė šimtus milijonų žmonių. Žymiausia iš visų pandemijų buvo XIV a. viduryje siautusi Juodoji mirtis.

Visgi Juodoji mirtis tikrai nebuvo izoliuotas protrūkis. Maras sugrįždavo kiekvieną dešimtmetį ar netgi dar dažniau. Kiekvieną kartą ši liga supurtydavo ir taip nusilpusias bendruomenes ir sukeldavo kančias mažiausiai šešis šimtmečius.

Dar iki XIX a. sanitarijos revoliucijos visi protrūkiai pamažu išblėsdavo per kelis mėnesius, kai kuriais atvejais – metus. Taip nutikdavo dėl temperatūros, drėgmės ir pakankamo užkrato pernešėjų bei užkratui lengvai pasiduodančių žmonių skaičiaus pokyčių.

Kai kurios bendruomenės palyginti greitai atsigaudavo po Juodosios mirties sukeltų nuostolių ir praradimų. Kitoms to taip ir nepavykdavo padaryti. Pavyzdžiui, viduramžių Egiptas taip ir nepajėgė atsigauti nuo užsitęsusio pandemijos poveikio, kuris ypač nuniokojo žemės ūkio sektorių. Bendras neigiamas populiacijos mažėjimo poveikis tapo nebeįveikiamas. Tai paskatino laipsnišką Mameliukų sultonato nykimą – per mažiau nei du šimtmečius jį nukariavo Osmanų imperija.

Ta pati valstybinius darinius sugriovusi maro bakterija išlieka tarp mūsų ir šiandien, savo buvimu primindama apie patogenų atsparumą ir atkaklumą.

Belieka viltis, kad COVID-19 negyvuos tūkstančius metų. Tačiau kol nėra sėkmingos vakcinos, negalime jaustis saugūs. Nepanašu, kad taip galėsime jaustis ir vakcinai atsiradus.

Šiuo atveju itin svarbus tampa politikos vaidmuo: kai vakcinavimo programos tampa silpnesnės, infekcijos gali sugrįžti su trenksmu. Užtenka vien pasižiūrėti, kas nutinka sumažinus skiepijimo nuo tymų ir poliomielito apimtis.

Turint omenyje visus istorinius ir šiuolaikinius precedentus, žmonijai belieka tik viltis, kad COVID-19 sukeliantis koronavirusas pasirodys esantis lengvai pasiduodantis ir išnaikinamas patogenas.

Deja, bet pandemijų istorija mus moko tikėtis priešingų dalykų.