„Mes nežinojome, kaip iš tiesų jie atrodė, genetine prasme“, – teigia Kembridžo universiteto Šv. Jono koledžo mokslininkas ir Kopenhagos universiteto Lundbeck fondo Geogenetikos centro darbuotojas Eske Willerslevas. Tyrimas „paneigia šiuolaikinį populiarų vikingų įvaizdį“.
Šešerius metus trukusio tyrimo metu tarptautinė mokslininkų grupė analizavo DNR pavyzdžius, surinktus iš palaikų dalių, tokių kaip dantys ir kaulai, priklausiusių 442 žmonėms. Jie gyveno maždaug nuo 2400 m. pr.m.e iki 1600 mūsų eros metų. Tirtos palaikų dalys buvo rastos archeologinėse radimvietėse visoje Europoje ir Grenlandijoje.
Šie žmonės dažniausiai gyveno vikingų laikais, kurie truko maždaug nuo 750 m. iki 1050 m. Mokslininkai palygino šių senovės žmonių DNR sekas su 3855 šiuolaikinių ir 1118 kitų senovės žmonių DNR sekomis.
Tokia plati genų analizė parodė, kad vikingai nebuvo tik Geležies amžiaus eros žmonių grupių, gyvenusių maždaug nuo 500 m. iki maždaug 700 m. Skandinavijoje, tąsa. Priešingai – vikingai ir jų protėviai dažnai maišėsi su žmonėmis iš Azijos ir Pietų Europos. Daugelis vikingų turėjo „aukštą ne skandinaviškos kilmės lygį“, – rašo tyrimo autoriai.
„Niekas negalėjo numatyti, kad šie reikšmingi genų srautai atkeliavo į Skandinaviją iš Pietų Europos ir Azijos, dar prieš vikingų laikus ir jų metu“, – sako E.Willerslevas. Mokslininkai taip pat nustatė, kad daugelio vikingų plaukai buvo rudi, o ne šviesūs, kaip paprastai įsivaizduojama.
Tyrėjai nustatė genetinius skirtumus tarp skirtingų vikingų populiacijų pačioje Skandinavijoje. Kaip pastebi E. Willerslevas, vikingų grupės buvo daug labiau izoliuotos viena nuo kitos, nei manyta anksčiau. Tyrimo autoriai rašo, kad pakrantėse gyvenusios bendruomenės pasižymėjo didele genetine įvairove (greičiausiai dėl didesnio prekybos ir žmonių išplitimo) nei bendruomenės Skandinavijos viduje.
Lygindami senovės genus su šių dienų genais, mokslininkai galėjo patvirtinti hipotezes apie tai, kaip vikingai plėšdami ir prekiaudami išplito ir į kitus kraštus, ne tik Skandinavijoje. Vikingai iš dabartinės Danijos paprastai vyko į Angliją. Vikingai iš Švedijos daugiausia judėjo į rytus, Baltijos regioną, o vikingai iš Norvegijos keliavo po Airiją, Islandiją, Grenlandiją ir Meno salą.
Mokslininkų radiniai taip pat parodė ir unikalias kultūrines smulkmenas. Anot tyrimo, laivinis palaidojimas Estijoje gali būti ankstyviausias vikingų vizito įrodymas. Neaišku, ar ši ekspedicija buvo plėšikiškas reidas, ar „diplomatinė“ kelionė, tačiau palaidojime, kurį sudarė dvi valtys, buvo 41 vyro, kilusio iš šių dienų Švedijos ir žuvusio smurtiniu būdu bei palaidoto su „aukšto statuso“ ginklais, palaikai. Tarp žuvusiųjų buvo keturi broliai ir giminaitis – kas siūlo idėją, kad reidai galėjo būti organizuojami remiantis giminystės/šeimos ryšiais ar gyvenamąja vieta, sako mokslininkai. Kiti palaidotieji turėjo panašius genus, o tai rodo, kad jie atvyko iš tos pačios vietovės dabartinėje Švedijos teritorijoje.
Pasirodo, ne kiekvienas vikingu laikytas žmogus genetiškai iš tiesų buvo vikingu. Škotijos Orknio salose mokslininkai vikingų laidojimo vietoje rado du vyrų griaučius. Jie buvo palaidoti su kalavijais ir kitais vikingų daiktais – tačiau iš tikrųjų jie nebuvo vikingai, o genetiškai panašūs į šių dienų airius ir škotus.
