Pažintį su jūrų žinduolių tyrinėjimais pradėkime nuo ištakų. Kaip biologija atsirado Jūsų gyvenime?
Manau, man pasisekė, nes niekada neteko galvoti, kokį kelią rinktis, ką studijuoti baigus mokyklą – visuomet tvirtai žinojau, kad noriu tyrinėti gamtą ir prisidėti prie jos apsaugos. Ši mano pozicija buvo aiškiai deklaruota nuo pat vaikystės, tad niekas ir nesistengė mano pasirinkimo pakeisti.
Mokykloje mokslai visuomet sekėsi gerai, itin sėkmingai išlaikiau valstybinius egzaminus, tad įstojus į biologijos bakalauro studijas VU daug kas klausė, kodėl nesirinkau medicinos studijų. Tačiau man biologija buvo pirmas ir vienintelis pasirinkimas.
Ar aistra jūrų gyvūnų tyrimams atsirado studijų metu?
Jūrų gyvūnų apsaugos sritis visada buvo mano aistra. Po dvejų studijų metų išvažiavau savanoriauti į Graikiją, kur prisidėjau prie jūrų vėžlių lizdų stebėjimo ir apsaugos, taip pat dirbau turistų ir vietinių gyventojų švietimo organizacijoje „Archelon“. Tuo metu tam panaudojau savo santaupas ir tai buvo pati geriausia investicija.
Po šio savanorystės laikotarpio pradėjau mąstyti apie platesnes galimybes įgyti naujų kompetencijų užsienyje, pavyzdžiui, apie „Erasmus+“ programą. Taip pabuvau Barselonoje, kur atlikau praktiką Ispanijos gyvūnų apsaugos ir gerovės fonde, o vėliau išvykau į ilgai lauktą kelionę į Azorų salas Portugalijoje. Pagaliau būtent Azorų salose atsirado galimybė įgyvendinti savo svajonę – atlikti banginių stebėjimo praktiką.
Nors prie mūsų šalies krantų jūrų žinduolių rūšių neaptinkama itin daug, jų elgseną tyrėte ir Lietuvoje. Kaip tai pavyko?
Mano nuostabai, svarstydama apie bakalauro darbo temas sužinojau, kad VU GMC dirba mokslininkė, tirianti ruonius – ir kaip tik ieško studento, kuris galėtu prisidėti prie jos vykdomų tyrimų ir rašyti bakalauro darbą šia tema. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad gausiu šansą tirti jūros gyvūnus studijuodama Vilniuje!
Taip atsidūriau pas nuostabią ruonių tyrėją Vaidą Survilienę. Jos padedama gilinausi į pilkųjų ruonių elgseną, konkrečiau – tyriau, kokie faktoriai veikia jauniklių elgseną žindymo periodo metu.
Visuomet norėjau tirti laukinių jūrų gyvūnų elgseną, tad laikotarpis dirbant kartu su V. Surviliene pralėkė labai greitai ir paliko pačius geriausius prisiminimus, o tyrimo rezultatus pristačiau 2019 m. Barselonoje vykusioje pasaulinėje jūrų žinduolių konferencijoje.
Kur nuvedė tolimesni Jūsų tyrinėjimai?
Kadangi norėjau specializuotis būtent jūrų moksluose, nes vandenynai ir jų gyventojai man visuomet atrodė tokie paslaptingi, nežinomi ir užburiantys, nusprendžiau, kad esu pasiruošusi toliau tęsti studijas svetur. Tam išsirinkau Barselonos universitetą. Čia, be įvairių vandenyno procesų nagrinėjimo, gavau galimybę pasirinkti jūrų žinduolių, vandenynų bioįvairovės, nuotolinių sensorių naudojimo, mokslinio nardymo technikų ir kitas mane itin dominančias disciplinas.
Barselonoje vėl grįžote prie labiausiai Jus žavinčių jūrų žinduolių – banginių. Turbūt esate viena iš nedaugelio juos tyrinėjančių lietuvių?
Džiaugiuosi gavusi galimybę toliau gilintis į jūrų žinduolių, ypač – banginių, gyvenimo paslaptis. Apie daugelį jų iki šiol žinoma tiek nedaug. O Lietuvos pakrantėse jų sutikti negalime, tad nestebina ir tai, kad rasti banginius tiriantį lietuvį mokslininką būtų sudėtinga užduotis.
Kokius tyrimus, susijusius su banginiais, atliekate?
Atlikdama stažuotę Azoruose prisidėjau prie mokslinių projektų, siekiančių geriau suprasti skirtingų banginių pasiskirstymą Azorų salyne. Ar tie patys individai ten lankosi kasmet, ar tik užklysta neplanuotai? Iš kur jie atkeliauja ir koks tolimesnis jų kelionės tikslas? Atsakymai į visus šiuos klausimus iki šiol nežinomi, tačiau jų link padeda judėti banginių stebėjimo turų metu renkami duomenys ir tam tikrų banginio kūno dalių nuotraukos, kurios padeda identifikuoti skirtingus individus ir taip geriau suprasti jų lankymosi salyne tendencijas, taip pat, bendradarbiaujant su banginių tyrėjais iš kitų šalių, atsekti, kuriose kitose pasaulio vietose buvo pastebėti tie patys individai. Rezultatai kartais išties stebinantys – yra žinoma, kad šie gyvūnai kasmet migruoja tūkstančius kilometrų, tad pasitaiko atpažinti tą patį individą skirtingose Atlanto vandenyno pusėse.
Na o dabar, Barselonos universitete, turėsiu galimybę nagrinėti banginių, konkrečiau – kašalotų, gyvenimą visai kitais metodais – tirdama jų dantis. Dantų kaulinio audinio sluoksniuose užfiksuota daug informacijos – ne tik apie gyvūno amžių, bet ir apie aplinkos sąlygas bei maisto šaltinius įvairiais individo gyvenimo metais. Naudojant įvairius metodus, pavyzdžiui, stabiliųjų izotopų analizę, galima šią informaciją išgauti ir interpretuoti. Tą ir mėginsiu daryti bent artimiausius dvejus metus.
Galbūt jau dabar galite atskleisti kašalotų rūšies ypatybes?
Iš tiesų kašalotai – viena geriau žmonių atpažįstamų banginių rūšių tikriausiai dėl rašytojo Hermano Melvilio romano „Mobis Dikas“. Tačiau šie gyvūnai, praeityje itin intensyviai medžioti, turėtų būti žinomi ir dėl daugybės kitų priežasčių – jie sumuša ne vieną gyvūnų karalystės rekordą.
Tai didžiausi pasaulio plėšrūnai, turintys dantis, o suaugę patinai užauga iki 18 metrų ilgio. Jų skleidžiami aukšto dažnio spragsėjimai – stipriausias garsas gyvūnų karalystėje. Šiuos spragsėjimus kašalotai naudoja ne tik tarpusavio komunikacijai, bet ir gigantiškųjų kalmarų medžioklei aklinoje tamsoje, vandenyno gilumoje – medžiodami kašalotai gali panerti iki 3 kilometrų ir išbūti po vandeniu apie 2 valandas.
Tačiau vienas mane labiausiai stebinančių reiškinių yra kašalotų miegas. Šie gyvūnai miega tarsi kybodami šalia vandens paviršiaus vertikalioje pozicijoje – užfiksuotos taip miegančių kašalotų būrių nuotraukos atrodo tikrai siurrealistiškai. Ir miegu tą sunku pavadinti – tai labiau apie 15–20 minučių užsnūdimai, užimantys tik kelis procentus kašaloto dienos. Tačiau didžiausiam ir triukšmingiausiam pasaulio medžiotojui to pakanka.
Atliekate išties neeilinius tyrinėjimus. Kur planuojate panaudoti įgytas žinias bei unikalius įgūdžius?
Kol kas koncentruojuosi į artimiausių metų tikslus – tiriamąjį darbą, gerus studijų rezultatus, bendradarbiavimą su gamtosauginėmis organizacijomis. Tikiuosi, kad per šiuos porą metų atrasiu ir savo tolimesnį kelią jūros gyvūnų tyrimų ir apsaugos srityje. Turiu daug idėjų, entuziazmo ir noro pagerinti dabartinę vandenynų būklę ir jų gyventojų gerovę. Sieksiu, kad ateityje pavytų ne tik tirti jūros gyvūnus, bet ir sėkmingai užsiimti gamtosaugine veikla bei žmonių švietimu.
Manote, kad reikia daugiau kalbėti apie vandenynų ir jų gyventojų būklę?
Visuomet noriu pabrėžti, koks svarbus mūsų gyvenime yra vandenynas, nors daugelis apie tai nesusimąstome. Visų pirma, jo dėka pagaminama maždaug pusė deguonies, kuriuo kvėpuojame, jis vaidina svarbų vaidmenį klimato reguliavime, teikia mums maistą, atneša ir ekonominę naudą.
Nors mokslinėje bendruomenėje vandenyno svarba žmonijos išlikimui yra visiškai aiški, mes, apgaulingai klaidinami jo platumo, nelaikome jo itin pažeidžiamu ir toliau naudojame kaip sąvartyną, imame iš jo viską, ką įmanoma. Viena vertus, džiaugiuosi, kad žiniasklaidoje vis dažniau užsimenama apie tokius faktus kaip plastiko atliekos, randamos kone visuose jūros organizmuose, ar apie beveik išsekusius daugybės žuvų rūšių išteklius.
Kelti šiuos klausimus į viešumą labai svarbu, tačiau vien to neužtenka – veiksmų turi imtis tiek valdančios įvairių šalių institucijos, tiek visų mūsų bendruomenės ir šeimos, tiek pavieniai žmonės. Tad noriu visus paskatinti pasidomėti, ką savo kasdieniame gyvenime galėtume padaryti vandenyno ir kartu – žmonijos labui. Juk galiausiai kartu sudėjus daug mažų veiksmų atkeliauja didesni pokyčiai.
