Naujame tyrime parodyta, kad rūgštinga Marso aplinka labai efektyviai naikina fosilijas. Marso paviršiuje yra daug hematito – šis mineralas, geležies oksidas, gerai formuojasi rūgštinėje aplinkoje. Ši bei kitos savybės leidžia pagrįstai teigti, kad praeityje Marse tekėjo ir labai rūgštingas vanduo. Jis galėjo paveikti molio klodus, kurie būtų geriausia vieta išsaugoti praeities gyvybės pėdsakus.
Tikėtina, kad molis formavosi sluoksniais, o tarp jų galėjo likti fosilijų ar molekulių, pavyzdžiui aminorūgšties glicino. Tyrėjai atkūrė panašias struktūras laboratorijoje – molinių uolienų sluoksnius, tarp kurių buvo įterpta glicino. Ši molekulė pasirinkta todėl, kad ji Marso sąlygomis suyra gana lengvai, todėl leidžia greitai gauti rezultatus.
Uolienas mokslininkai paveikė rūgštiniais arba šarminiais tirpalais, o vėliau apšvitino ultravioletine spinduliuote, panašia į tą, kuri pasiekia Marso paviršių. Paaiškėjo, kad rūgštimi paveikti moliai suminkštėja, tampa panašūs į silikoninį gelį, ir nebeapsaugo glicino molekulių nuo suirimo. Panašų, tačiau silpnesnį poveikį turėjo ir šarmai.
Taigi panašu, kad Marso praeities gyvybės požymių atrasti bus sudėtingiau, nei manyta iki šiol.