Žuvę ar savo pačių įgulų nuversti piratai nesugrįždavo pasiimti savo lobių. Todėl jų ieškojo kiti keliautojai ir apie juos svajojama iki šiol. Bet ar tikrai Atlanto vandenyno salose tų lobių būta?

Visų pirma, reikėtų atsisakyti idėjos, kad piratai grobė tik auksą, sidabrą ir kitus vertingus metalus. Didelė piratų grobio dalis buvo kailiai, maistas ir mediena. Kitaip tariant, daiktai, kurių užkasti negalima. Be to, nemaža dalis aukso, kurį jiems pavykdavo pagrobti, buvo neapdirbtas metalas, keliaujantis iš Amerikos į Europą.

Tačiau kartais jį iš tikrųjų tekdavo užkasti. Apiplėšti laivai priklausė karalystėms. Kitaip tariant, karaliai nebuvo labai patenkinti prarastais turtais, todėl piratų gaudynėms skirdavo didelius pajėgumus, kad tik pavyktų atsiimti prarastą auką. Piratai žinodavo, kad po sėkmingos operacijos patys taps taikiniu, todėl kartais auksą užkasdavo. Be to, tai leisdavo jiems tęsti plėšikavimą, be baimės, kad vertingas grobis po nelaimės ims ir nuskęs. Juk jūroje to aukso net nebuvo kur išleisti. Grobį buvo galima pasiimti ir pasidalinti jau susiruošus į naują gyvenimą sausumoje.

Francis Drakeas 1573 metais apiplėšė ispanų laivus ir auksą užkasė Panamos pakrantėje. Tiesa, čia jis paliko ir kelis sargybinius. Savo laivu apsukęs ratą ir įsitikinęs, kad greitu metu jo niekas nepuls, piratas sugrįžo pasiimti grobio.

Kapitonas Williamas Kiddas 1699 metais užkasė aukso ir brangenybių lobį Gardinerso saloje prie pat teritorijos, kuri galiausiai tapo Niujorku. Tuomet piratas pabandė susikurti naują gyvenimą, tačiau Bostone buvo sulaikytas. Netrukus jis buvo pakartas Londone. Lobis buvo surastas ir konfiskuotas. Nors, žinoma, iki šiol yra manančių, kad bent dalis Kiddo turtų liko po žeme.

Būtina pasakyti, kad tų piratų lobių nebuvo tiek jau daug, nes, kaip minėta, didelė dalis jų grobio nebuvo tinkama užkasimui. Net ir paslėpę savo turtus jie dažnai toli nenuplaukdavo ir greitai jį pasiimdavo. Kaip ir daug piratiškų stereotipų, paslėpti lobiai buvo išpopuliarinti Roberto Louiso Stevensono romano „Lobių sala“ (1883).