Naujame tyrime į šį klausimą bandoma atsakyti nagrinėjant informaciją apie daugybės Marso ežerų lygio pokyčius. Tyrimams pasirinkti 96 ežerai; tarp jų yra ir uždarų – ežerų, kurių visą perimetrą riboja aukšti krantai, – ir atvirų, turinčių bent vieną ištekančią upę.
Atvirieji ežerai leido nustatyti, kiek minimaliai vandens turėjo juos pasiekti, kad pralaužtų krantus, o uždarieji – kiek maksimaliai galėjo iškristi, kad ežeras dar neišsiveržtų iš baseino. Mokslininkai apskaičiavo, kad ežerus pripildė lietaus epizodai, kurių metu iškrito nuo keturių iki 159 metrų vandens – tiesa, neaišku, per kokį laiko tarpą. Palyginimui, Lietuvoje vidutiniškai iškrenta 0,6-0,9 metro kritulių per metus.
Apskaičiuotasis intervalas, nors ir didelis bei neapribotas laiku, rodo, kad Marse egzistavo globalus vandens apytakos ratas. Kitaip tariant, iš vieno ežero išgaravęs vanduo neišlydavo atgal tik į jį, o pasklisdavo ir susimaišydavo su kitų šaltinių vandens garais.
Tikėtina, kad bent kai kuriose Marso vietose klimatas buvo panašiai drėgnas, kaip vidutiniškai sausose šiandieninės Žemės vietose. Šie rezultatai padės patobulinti Marso klimato modelius ir galbūt galiausiai sukurti vieningą paaiškinimą, kaip sąveikavo Marso paviršinis ir atmosferinis vanduo.