Bet tą padaryti įmanoma tyrinėjant Mėnulį, kuriame erozija praktiškai nevyksta. Naujame tyrime pristatoma detali 59 didelių Mėnulio kraterių analizė. Visų šių kraterių skersmuo viršija 20 kilometrų, juos sukūrė maždaug kilometro ir didesni meteoritai. Suskaičiavę, kiek ir kokio dydžio mažesnių kraterių yra šių didžiųjų kraterių aplinkoje, tyrėjai nustatė didžiųjų kraterių amžių.
Paaiškėjo, kad net aštuoni iš 59 kraterių susiformavo tuo pačiu metu – prieš 800 milijonų metų. Taigi tuo laikotarpiu Mėnulį – o kartu ir Žemę – meteoroidai trankė daug dažniau, nei ankstesniais ir vėlesniais laikais. Tyrėjų teigimu, šis pokytis greičiausiai susijęs su asteroidu 495 Eulalija, kurio orbita artimai Žemei. Panašu, kad prieš 800 milijonų metų jis susidūrė su kitu ir subyrėjo į gabalus, o tai, ką matome dabar, yra tik ankstesnio didesnio asteroido liekana.
Smūgio metu pažirusios nuolaužos ėmė kristi ir į Žemę bei Mėnulį. Žemę galėjo pasiekti apie 30–60 kartų daugiau kosminės medžiagos, nei Čikskulubo meteoritas, sukėlęs dinozaurų išnykimą prieš 66 milijonus metų.
Toks stiprus bombardavimas tikrai turėjo pasekmių Žemės klimatui – jis gali paaiškinti, kodėl prieš maždaug 720 milijonų metų Žemė užšalo į ledo gniužulą. Pasibaigus šiam periodui – prieš 635 milijonus metų – prasidėjo spartus gyvybės rūšių įvairovės augimas – Ediakaro periodas. Tad gali būti, kad asteroidų susidūrimas Žemės orbitos apylinkėse buvo labai reikšmingas sudėtingų gyvybės formų atsiradimui mūsų planetoje.