Tyrimas, paskelbtas trečiadienį žurnale Reviews of Geophysics, susiaurina atsakymą į klausimą, kuris toks pat senas kaip pats klimato mokslas: kiek įkaistų planeta, jei žmonija padvigubintų CO₂ kiekį atmosferoje? Šis skaičius, žinomas kaip „pusiausvyros būsenos klimato jautrumas“, paprastai išreiškiamas diapazonu. Šį naują tyrimą atlikę mokslininkai susiaurino klimato jautrumo langą iki 2,6–3,9 °C.
Tai mažiau nei dabartinis diapazonas, kurį patvirtino Jungtinių Tautų remiama Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija ir kuris beveik dešimtmetį rėmėsi skirstiniu nuo 1,5 iki 4,5 °C – klimato jautrumo įvertinimu, kuris mažai tepasikeitė nuo pirmojo reikšmingo JAV klimato mokslo pateikto įvertinimo 1979 m. Šių įvertinimų patobulinimas „klimato mokslui yra savotiškas šventasis gralis“, – sako Zeke Hausfatheris, „Breakthrough Institute“ klimato ir energetikos direktorius ir vienas iš tyrimo autorių.
Klimato jautrumas yra vienas ikoniškiausių klimato mokslo skaičių, tačiau jis nebūtinai intuityvus. Diapazonas nėra prognozė; jis panašesnis į greičio apribojimą, darantį įtaką prognozėms. „Jis informuoja visus kitus dalykus – pavyzdžiui, 2100 m. atšilimo prognozes, – kurie priklauso nuo mūsų modelių jautrumo ir nuo mūsų scenarijų“, – teigia Z. Hausfatheris.
Autoriams pasitikėjimo suteikė tai, kad trys nepriklausomi įrodymų šaltiniai – šių laikų temperatūros, geologiniai įrodymai ir naujausi Žemės sistemų modeliai – atvedė prie to paties atsakymo. Prie naujojo darbo taip pat prisidėjo NASA Goddard kosminių tyrimų instituto ir Kolumbijos universiteto taikomosios matematikos ir fizikos katedros mokslininkė Kate Marvel. Ji atsakė į „Bloomberg Green“ užduotus klausimus apie naujojo darbo mastą ir reikšmę.
– Kas tas „pusiausvyros būsenos klimato jautrumas“ ir kodėl jis toks svarbus?
– Iš esmės tai yra atsakymas į klausimą: kaip karšta bus ateityje? Žmonės kartais nuoširdžiai nustemba. Jie sako: „Turite tik vieną darbą, ir vis dar neradote atsakymo?“
Didžiausios reikšmės tam, kaip karšta bus ateityje, turi tai, ką žmonės ketina daryti toliau. Jei pergalingai supleškinsime visą iškastinį kurą, bus labai karšta. Jei imsimės rimtų veiksmų klimato kaitos švelninimui – mažinsime išmetamuosius teršalus, atsisakysime iškastinio kuro, reikšmingai pakeisime savo gyvenimo būdą, – tai atsilieps ir klimatui. Klausimas „Ką mums daryti?“ viršija mano, kaip fizikės, kompetenciją.
Įdomiausia, kad net pašalinus visą netikrumą dėl to, ką žmonės ketina daryti, mes vis tiek tiksliai nežinome, kaip karšta bus ateityje. Šylant klimatas keičiasi. Tai ne tik oro temperatūra, bet ir krituliai, atmosferoje esantys vandens garai, debesų danga, ledo tirpsmas, žemės paviršiaus pokyčiai. Tie pokyčiai patys savaime gali turėti įtakos tam, kaip karšta bus – ir kaip greitai tai nutiks. Kai kurie iš šių grįžtamojo ryšio procesų nėra sėkmingai valdomi tik todėl, kad iki šiol to nedarėme.
– Bet kodėl? Kas mums trukdė atsakyti į šiuos klausimus?
– Nėra taip, kad visi kiti anksčiau buvo kvaili. Tiesiog įgyjame vis daugiau ir daugiau duomenų. Padarėme tikrai didelę pažangą bandydami suprasti, kuo nesena praeitis gali skirtis nuo tolimos ateities – ar tai geras analogas, ar negeras. Galima sakyti, kad padarėme pažangą bandydami suprasti tai, ko nesuprantame. Ar mano mintis aiški?
– Taip! Kaip jūsų komandai pavyko atmesti žemesnį klimato jautrumo lygį?
– Labai, labai mažas jautrumas atsiranda, jei planeta turi kažkokį apsauginį mechanizmą ir pati organizuoja atšilimo sulėtinimą. Mes sakome, kad nematome jokių natūralaus apsauginio mechanizmo įrodymų. Esame kur kas labiau įsitikinę, kad klimato jautrumas nėra labai žemas, nei kad jis nėra labai aukštas. Jei egzistuoja kažkoks mechanizmas, kuris mus išgelbėtų, kodėl tai dar neįvyko? Kodėl neturime jokių įrodymų, kad jis yra?
Mūsų manymu, labiausiai tikėtinas klimato jautrumas yra toks, kokį žmonės įsivaizdavo jau seniai, maždaug 3 °C. Tai tikrai baisu. Tikrai nieko gero. Pastebima tendencija pernelyg pabrėžti didžiulius skaičius, tarsi 3 °C klimato jautrumas nebūtų katastrofa.
– Tai kaip jūs galite apriboti ypač didelio jautrumo šansus?
– Egzistuoja keletas naujausios kartos modelių, kurie duoda labai aukštas klimato jautrumo vertes, aukštesnes nei 4–5 °C. Atsižvelgiant į visus įrodymus, šie skaičiai nėra labai tikėtini, tačiau neatmestini.
– Kaip visa tai apibūdintumėte politikos formuotojui?
– Nuoširdžiai užjaučiu žmones, sakančius, kad visa tai politikai neturi reikšmės. Šiuo metu šis skaičius yra teorinis. Bet jei viskas tęsis taip, kaip dabar matome, iš teorinio jis netrukus pavirs praktiniu.
Daugelis politikų žino, kad anglies dioksidas yra šiltnamio efektą sukeliančios dujos, jie žino, iš kur jis atsiranda. Jie žino, kaip jis patenka į atmosferą, žino, kad jis turėtų būti kuo skubiau sumažintas. Bet nemanau, kad tai ką nors keičia.
Negalime atmesti visiškai, visiškai katastrofiškų, labai pavojingų padarinių. Politikams derėtų tai turėti omenyje. Pastebima tendencija apsimesti, kad viskas yra gerai, teigiant, kad turime dar 12 metų planetai išgelbėti. Atvirai kalbant, išgelbėti planetą jau vėluojame kokių 30 metų.
– Papildomas klausimas skaitytojams, kurie turėjo kantrybės perskaityti iki galo: debesys ilgą laiką glumino mokslininkus. Debesų imitacijos kai kuriuose naujesniuose modeliuose įvėlė keistų netikslumų. Kodėl debesys taip žavi klimato mokslininkus?
– Debesys yra labai, labai svarbūs reguliuojant planetos termostatą. Jų yra labai daug, ir jie vaidina dvigubą vaidmenį. Jie sulaiko infraraudonuosius spindulius nuo Žemės paviršiaus, tačiau tuo pat metu blokuoja saulės šviesą ir daro planetą vėsesnę, nei ji galėtų būti. Jei pažvelgsime į šiuos du konkuruojančius veiksnius, šiuo metu laimi debesų aušinamoji galia. Taigi, jei rytoj atsikratytume visų debesų – nors tai nebūtų gera mintis, – planeta pasidarytų gerokai karštesnė. Iš tiesų yra labai sunku visos planetos modelyje teisingai sumodeliuoti debesis.
