Apie tai, ką jau mokslas žino apie COVID-19 Delfi laidoje „Radikalus smalsumas“ pasakoja Kembridžo universiteto doktorantė virusologė Ingrida Olendraitė.

– Kaip mokslininkė, kuri tyrinėja virusus, kaip manai, koks dabar yra svarbiausias neatsakytas klausimas apie naująjį korornavirusą?

– Apie virusą visus neoklicidus, pavienes raideles turime detaliai išsiaiškinę. Dabar žiūrime į mažiausius mažiausius skirtumas pačiame viruse, nes viskas iki šiol buvo labai greitai padaryta. Kai aš kažkada sakiau, kad 90 proc. jau viską žinome apie virusą – taip ir buvo.

Manyčiau, kada dabar įdomiausias klausimas ir kuris yra labai svarbus yra, kodėl vieni žmonės taip stipriai sureaguoja į virusą, kad miršta arba turi milžiniškas komplikacijas, o kitiems – virusas visiškai nieko nesukelia. Pavyzdžiui, daugumai vaikų. Manau, kad tie mokslininkai, kurie dabar tyrinėja viruso šeimininko ir viruso sąveiką, turėtų mums pateikti įdomius duomenis ateičiai ir kaip elgtis medicininėje praktikoje. Pavyzdžiui, jei mes matome aiškų kažkokį biologinį skirtumą, kodėl vaikams virusas nesukelia tokių baisių pasekmių, tai gal esant karantinui, mokyklų nereikia uždaryti. Jei vaikams nėra taip blogai.

Ingrida Olendraitė
Foto: Stopkadras

Yra vienas institutas Londone „Francis Crick institute“. Jie dirba su ląstelių modeliais, ne žmonėmis. Bet jie bando išmušti kiekvieną įmanomą geną iš ląstelių ir tada užkrėsti ląsteles virusu ir žiūrėti, kurie genai realiai yra svarbūs kažkokiai sąveikai su virusu. Manau, kad tai bus įdomiausias klausimas.

– Ar yra kažkokių hipotezių, kodėl taip gali būti?

– Labai daug yra visokių pasvarstymų, bet realiai – kas netingi, tas svarsto (juokiasi – Delfi). Nežinau, galbūt tai, kad ypač Baltijos šalyse esame skiepijami daug dėl kitų ligų, gal tai kažkaip suveikia prieš šį virusą. Galbūt tai, kaip mūsų imunitetas vystosi per skirtingas amžiaus stadijas. Realiai, kol nėra konkrečių rezultatų, raginčiau žmones nesidomėti spėlionėmis, o domėtis jau realiais faktais, kurie tikriausiai yra patvirtinti jau net ne vienos laboratorijos, o kelių skirtingų,. Kad mes tiksliai žinotume, kad tai yra faktas. Nes kitaip gali paskęsti spėlionių prognozavimo jūroje ir realiai naudos iš to – negauti.

– Kalbant apie spėliones, dar net Lietuvoje neprasidėjus karantinui buvai viena pirmųjų mokslininkių sukūrusi viešą anketą ir leidusi žmonėms klausti jiems visus rūpimus klausimus. Kas tuomet labiausiai rūpėjo lietuviams ir dabar?

– Manau, kad pačioje pradžioje nelabai kas turėjo informacijos. Labai daug klausimų man ateidavo. Bandžiau juos grupuoti grupėmis ir taip atsakyti. Buvo labai daug klausimų dėl nėščiųjų. Ir kol kas nėra labai daug duomenų, kad kažkas yra ar nėra blogai. Yra kažkokių pavienių įžvalgų. Bet dėl nėščiųjų nėra nieko esminio. Jei ir žmonėms kyla klausimai – atsakymų kol kas nėra per visą šį laiką.

Buvo klausimų dėl kelionių, bet šis klausimas išsisprendė – kai uždarai sienas ir nėra kur keliauti.

Buvo vienas labai įdomus klausimas, į kurį aš asmeniškai neturėjau atsakymo. Mes gražiai padiskutavome su žmogumi, kodėl reikia vėdinti patalpas. Galvojome, kaip tai veikia virusą. Kvailas, labai paprastas klausimas, bet turiu pripažinti, kad nepagalvojau. Mes visi žinome, kad gerai yra pravėdinti kambarius, bet kodėl?

Galbūt iš mokslinės pusės pažiūrint, galbūt čia temperatūrą ir drėgmę sureguliuoja. Tai turi mažos įtakos virusui. Bet jei tu esi sveikas žmogus ir tikrai žinai, kad neturi viruso, tai tas kambarių pravėdinimas nėra toks esminis, bet nuo to niekada nebus baisiai blogai.

Bet irgi buvo tokia idėja: jei aš sergu ir pradarau langus ir tas virusas išeina į kiemą, tai gal tos dalelės įskris pas mano kaimyną, kuris neserga. Bet tada ateina informacija, kad su virusais yra nustatomas virusų kiekis, kiek tu jo turi įkvėpti, kad jis tau sukeltų ligą. Iš praktikos matome, kad tai turėtų būti žymiai didesni skaičiai. Tam, kad tuos skaičius praretintume, kambariuose ir atidaromi langai.

Bet klausimai, manau, plius minus visiems pakankamai atsakyti, nes informacinio srauto tiek socialinėje medijoje, tiek žiniose ar panašiai, apart koronaviruso – nieko negirdėjome. Gavome ir daug teisingos ir daug neteisingos įvairiausios informacijos.

– Kalbant apie tą teisingą ir neteisingą informaciją, kaip bendrai vertini komunikaciją Lietuvoje su visuomene, ypač iš institucijos, kurios buvo atsakingos už pandemijos valdymą? Kaip manai, kokios klaidos buvo padarytos ir kas buvo padaryta gerai?

– Pačioje pradžioje, ką aš tada ir minėjau, buvo truputį per daug gąsdinama, bet iš to gąsdinimo atsirado tai, kad žmonės labai rimtai reagavo į situaciją. Reikėjo, kad žmonės rimtai reaguotų į situaciją, bet tai nereiškia, kad ateina pasaulio apokalipsė ir zombiai, mes čia visi mirsime. Kas galbūt kažkiek jautėsi prekybos centruose ir panašiai. Mano pažįstamų aplinkoje žmonėms, kuriems niekada taip nebuvo, buvo panikos atakų ir panašiai. Iš tiesų, tas ramus komunikavimas, kuris po to buvo, buvo pakankamai normalus. Tik tai, kai spaudos konferencija yra kiekvieną dieną po valandą, tai niekas jų irgi nežiūri. Atrodo, kad eteris yra bandomas išnaudoti, kad ilgiau būti ten.

Sakyčiau, kad įsibėgus visam šitam maratonui – komunikacija gerokai pagerėjo. Bet iš kitos pusės – buvo labai daug žmonių, kurie naudojosi pandemija savo asmenybės iškėlimui. Ne tam, kad informuotų visuomenę, bet tam, kad gautų daug eterio, kalbėtų sensacingus dalykus. Kištų komercinius produktus dėl komercinio intereso. Tokius kaip greitieji testai: norime naudoti visiškai nepatvirtintus dalykus. Labai gaila, kad buvo tokių žmonių, kurie pavyzdžiui trynė mano komentarus, kuriuose aš skelbdavau mokslinius straipsnius, kurie paneigia jų nuomonę. Buvo tokių žmonių, bet gerai – pasirodė, kurie žmonės yra realūs profesionalai.

– Kartu su pandemija buvo ir labai daug sąmokslo teorijų apie koronavirusą. Vienos jų buvo labiau pagrįstos, kitos mažiau. Viena iš jų yra, kad virusas buvo dirbtinai sukurtas laboratorijoje. Ar įmanoma, kad šis virusas buvo sukurtas dirbtinai? Ir ar būtų įmanoma sukurti virusą taip, kad mokslininkai, jį analizuodami, nepamatytų, kad jis buvo sukurtas dirbtiniu būdu?

– Manau, kad visai įmanoma, bet tiesiog tai būtų taip sunku. Nuslėpti tokius dalykus būtų begalo sunku. Reikia žiūrėti motyvus – kokia prasmė būtų skurti kažką tokio, kas realiai yra toks pats kaip yra ir gamtoje.

Kaip mokslininkai mato, kad jis niekuo nesiskiria nuo kitų virusų? Paminėsiu vieną straipsnį. Kadangi žinoma daug koronavirusų, iš jų gal 6–7 sukelia įprastą peršalimą ir turime 3 mums labai kenksmingus virusus: MERS, SARS1 ir SARS2. Ir buvo žiūrima, kuo šie virusai visi kartu ar pavieniui skiriasi nuo tų kitų, kurie mums nesukelia problemų. Matome, kad panašūs dalykai išlenda šiuose pavojinguose virusuose. Bet dėl to, kad jie turėjo tam tikrus bruožus ir todėl tie virusai sugebėjo pereiti žmogui, plisti. O tie, kurie mažiau kenksmingi – nebesiplečia toliau.

Kai žiūri evoliuciškai, iš filogenetinio medžio analizės, įvairiausių mažų sekų, tai virus kur analizuoji, matai tai, ką matei kituose šimtuose virusų, kurie randami gamtoje, tuose pačiuose šikšnosparniuose ir taip toliau.

Kiekvienam dirbančiam su sekomis biologui, biofarmatikui ar evoliucijos mokslininkui, tikrai, kai bent jau žiūri į seką, nėra jokių minčių, kad tai galėtų būti dirbtinai sukurtas ar modifikuotas virusas.

O kad įmanoma, tai viskas teoriškai įmanoma. Bet koks motyvas? Nemėgsti visų žmonių pasaulyje, tam skiri milijonus, kad sukurtų kažką, kas jau ir taip yra aplinkoje?

Daugiau galite sužinoti peržiūrėję laidą: