Per daugelį metų įvairios medijos suformavo nemažai mitų apie senovinius šarvus, ginkluotę bei kovas. Nieko keisto, kad paprašius įsivaizduoti ginkluotą karį, daugeliui pirmiausia prieš akis iškils riteris, nuo galvos iki kojų pasidabinęs spindinčiais metalo šarvais bei ginkluotas kalaviju. Riteris šarvuotas, tad reikia toliau kurti mitą apie tai, kaip tokį priešininką nugalėti.
Planas:
-reikės didelio ir labai sunkaus kalavijo, (dar gerai būtų, kad tas kalavijas būtų neregėto aštrumo);
-tam, kad tokį kalaviją pakeltų, riteris turi būti labai stiprus ir raumeningas
-o jei jau taip nutiko, kad esi liauna moteris, kuri nemėgsta triūsti virtuvėje – greičiausiai turėsi dailų lanką ir glėbelį strėlių
-dar kartais būna tokie dalykėliai kaip koviniai kirvukai, ietys ar visokia egzotika, kurios pavadinimus žino tik istorijos fanatikai
-tada dar reikia ilgai ir nuobodžiai trankytis su savo priešininku kalavijais, kol priešininkas sumanys papasakoti ilgą ir graudžią savo gyvenimo istoriją, o jai pasibaigus neregėto aštrumo kalavijas pervers jį kiaurai pro visus šarvus.
Jei tokį planą kas nors būtų bandęs įgyvendinti realybėje, jis veikiausiai atrodytų mažų mažiausiai keistai. Apie pusvalandį praleidęs kovos lauke, didingasis riteris paprašytų poilsio pertraukėlės, nes dideliu kalaviju iš peties mojuoti ne toks jau lengvas darbas. Tuo tarpu jo priešininkas turbūt spėtų suvaikščioti iki artimiausios smuklės, nes jo metaliniai šarvai kuo puikiausiai saugotų nuo baisiojo kalavijo kirčių.
Tad... kokia nauda iš ašmeninių ginklų, jei didelių pakelti negali, o šarvų jie nekerta?
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad kovoms skirti ašmeniniai ginklai buvo labai įvairūs: vieni turėjo didesnę kertamąją galią, kiti buvo skirti durti, dar kitais buvo galima tiek kirsti, tiek ir durti. Garbinga sutartinė dvikova gal ir galėjo trukti kelias ar keliolika minučių, bet mojuoti sunkiasvoriu ginklu ištisas valandas mūšyje tai ne muses baidyti. Tad baisingai sunkūs tie ginklai ir nebuvo. Pačių sunkiausių ir ilgiausių svoris paprastai neviršijo 5 kg, o lengviausi tesvėrė kelis šimtus gramų. Palyginimui: europietiškas ilgasis kalavijas, dvirankis ginklas, kuriam būdinga maždaug metro ilgio tiesi, dviašmenė geležtė, vidutiniškai sverdavo apie 1,5 kg. O štai Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje buvęs itin populiarus vienai rankai skirtas lenktas kardas maždaug 80 cm ilgio vienašmene geležte svėrė apie 0,7 kg.
Nors įvairaus ilgio ašmeniniai ginklai egzistavo dar iki mūsų Eros, visą kūną dengiantys metalo šarvai Europoje išpopuliarėjo tik 15a. Tokie šarvai buvo gana brangūs, tad juos sau leisti galėjo tik nedidelė dalis karių. Iki 15a. plieno plokštėmis buvo įprasta dengti tik pačias svarbiausias kūno vietas: galvą ir krūtinę. Perkirsti ar perdurti tik drabužių audiniu dengtas kūno vietas jau nėra toks baisus iššūkis. Kita vertus, kalavijas mūšiuose retai kada būdavo pirmo pasirinkimo ginklas. Kovos lauke labiau praversdavo ietys, lankai ar kovos kirviai, su kuriais galima priešininką pasiekti iš didesnio atstumo. Kalavijai, kardai, durklai ar peiliai tapdavo naudingi esant artimai kovai: įprastai tai būdavo dvikova, savigyna. Paprastai į mūšį vykstantis karys ginklų turėdavo daugiau nei vieną ir, priklausomai nuo situacijos, pasinaudodavo vienu arba kitu.
Šalia visokių ašmeninių ginklų ilgus šimtmečius buvo itin populiarūs lankai. Priešingai, nei įprasta manyti, šaudymas iš lanko reikalavo dar daugiau jėgų, nei mosavimas kalaviju. Sakoma, kad jei nori gerai įtempti lanką, turi būti perpus už jį stipresnis...
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokio galingumo tai ginklas, paminėsiu konkrečius pavyzdžius. Lanko templės jėga matuojama svarais. Pramoginio lanko galingumas yra maždaug 15 svarų. Sportinio lanko vidutinė tempimo jėga yra maždaug 50 svarų. O štai kovinių lankų tempimo jėga prasideda nuo 60-80 svarų. Angliško didžiojo lanko tempimo jėga galėjo siekti net ir 200 svarų.
Ne kiekvienam skirta įtempti didelį kovinį lanką, tad buvo sukurtas automatizuotas lanko pakaitalas – arbaletas. Arbaleto šaunamoji jėga yra iš tikro triuškinanti, o ir taiklumas neblogas, tačiau jis turėjo vieną didelį trūkumą – arbaletą užtaisyti užtrukdavo keletą minučių, kai tuo tarpu talentingas lankininkas per tą patį laiką iš karinio lanko spėdavo iššauti bent penkias strėles.
Štai aptarinėjam įvairiausius ginklus, bet vis dėlto taip ir liko neatsakytas svarbiausias klausimas... kaip gi su tuo riteriu spindinčiais šarvais? Juk joks kardas anei kalavijas jo nekerta!
Ir nekirs. Šarvai tam ir sukurti, kad jų neperkirstų. Bet net ir tvirčiausi šarvai turi savo silpnas vietas. Įsivaizduokit, kad šarvuotas žmogeliukas yra koks nors jums labiau pažįstamas daiktas. Pavyzdžiui, kokoso riešutas. Visi žinome, kad kokosai riešutai po kiautu slepia daug visokio gėrio: yra ten ir gardaus balto minkštimo, ir kokosų pieno... Bet yra ir viena problema – kevalas. Būdų, kaip susidoroti su kokoso riešutu yra daugiau nei vienas. Riešutas turi keletą akučių – mažumėlę plonesnių lukšto vietų. Galima paimti kokį nors smailų, aštrų daiktą ir jas pradurti – minkštimu gal ir nepasimėgausim, bet bent galima atsigerti skysčio, esančio riešuto viduje. Kiti būdai daug brutalesni. Galima riešutą daužyti kokiu nors sunku, buku daiktu iki kol jis suskils. Galima užkapoti kirviu ar sviesti iš didelių aukštumų...
Kaip kokoso riešutas susijęs su šarvuotu riteriu? Ogi abu jie yra apsaugoti storu kiautu, bet minkšti ir pažeidžiami viduje. Ir būdai, kuriais galima įveikti nuo galvos iki kojų apsišarvavusį karį, tiesa sakant, beveik nesiskiria nuo tų, kuriuos mes panaudotume, bandydami atidaryti kokoso riešuto kevalą.
Planas nr.1.: tam, kad žmogelis viduje nesijaustų tarsi suvystytas į metalo kokoną, bet dar ir rankytes ar kojytes pakilnoti galėtų, šarvai yra sudaryti iš atskirų, tarpusavyje sujungtų plokščių. Tarp plokščių visad atrasi vieną ar kitą mažiau apsaugotą plyšį. O tokį radus žmogeliuką viduje jau galima ir mirtinai užbadyti. Tam tiks durklai, ietys... net ir kalavijai visai tinkami badytis, kai labai nori. Kuo labiau gausėjo šarvų ant kūno, tuo ilgesni ir plonesni darėsi kalavijai. Šarvuotoje kovoje kovotojai kalavijus laikydavo už ašmenų tarsi žeberklus, kad dūriai būtų dar efektyvesni.
Planas nr.2.: šarvai gal ir saugo nuo kirčių bei pusėtinai nuo dūrių, bet nuo masyvių ginklų net ir apsišarvavęs nuo galvos iki kojų negalėtum apsiginti. Tuo laikmečiu išpopuliarėjo įvairūs ilgakočiai ginklai, turintys įvairių formų geležtes, tinkamas tiek kirsti, tiek durti. Trenkus žmogui į galvą sunkiu, buku daiktu galima mirtinai sukrėsti smegenis, net jei metalinis šalmas ir likdavo nepažeistas. Kokių tik ginklų šiam tikslui nebuvo sukurta per visą žmonijos istoriją: karo kirviai, koviniai kapliai, plaktukai, kūjai... Vienas iš žinomesnių jų atstovų yra alebarda – tai ant ilgo koto pamauta metalinė galva, sudaryta iš smaigo, kirvuko ir kablio.
Planas nr.3.: visi nepaminėti. Dar joks šarvuotas ar nešarvuotas riteris neišgyveno svaigaus skrydžio nuo aukšto bokšto, įklimpęs pelkėje, pakliuvęs į gaisrą... Taip pat nusiritus nuo žirgo yra grėsmė nusisukti sprandą, būti sutryptam žirgo kanopų. Apie katapultų svaidomus milžiniškus uolienos luitus iš vis nėra ko šnekėti.
„Badyti, sutraiškyti, sulaužyti, purve vartytis... neromantiška kažkaip. Kur tie riteriai spindinčiais šarvais ant eiklių žirgų pradingo? Negi viskas išgalvota? Negi tik pasakose?“
Ne visai. Buvo ir gražūs riteriai, su puošniais šarvais, jodinėjantys ant išdabintų žirgų ir prisiekinėjantys amžiną meilę dailioms mergelėms. Tokie jaunikaičiai būriavosi riterių turnyruose, kur garbė ir riterio priesaikai dar kažką reiškė. Ir kaudavosi tuose turnyruose retai kada iki mirties. O karas gražus tik dainose ir sakmėse. Ir mirtis kare nėra graži, retai kada didvyriška. Niekas ten nesibodi durti priešui į nugarą ar spęsti dar klastingesnius spąstus.
Jaunuoliai, stovintys priešais išblizgintą šarvų komplektą nutyla, susimąsto. Šešėliuose besislepiantis prierašas šalia eksponatų teigia, kad grafas juos kaip dovaną perdavė savo anūkui. Veikiausiai gerai žinojo, nuo ko apsaugos jo šarvai, bei ką perkirs jo kalavijas, kad šias gėrybes galėtų įteikti savo vaikaičiui dar gyvas būdamas.
