Bet koks kilmės modelis turi paaiškinti kelias keistas kūno savybes: jis yra pailgas, daugmaž cigaro formos, o priskridęs arti Saulės ėmė garuoti ir greitėti – tačiau tų garų nesimatė, taigi garuose buvo mažai vandens ar anglies monoksido.
Dabar paskelbta nauja intriguojanti hipotezė, jog tai galėtų būti iš vandenilio molekulių sudarytas ledkalnis. Vandenilio ledas garuoja labai žemoje, -259 Celsijaus laipsnių temperatūroje, o išgaravęs praktiškai nei skleidžia, nei sugeria, nei atspindi šviesą – todėl yra nematomas. Tai paaiškina, kodėl nebuvo matomi jokie iš Oumuamua sklindantys garai, objektui greitėjant.
Iš kitos pusės, garavimas turėjo prasidėti gerokai anksčiau, nei pastebėtas greitėjimas – tai paaiškina keistą objekto formą.
Tyrėjai procesą lygina su muilo gabaliuku: tik išpakuotas jis yra stačiakampio gretasienio formos, o vartojamas tampa vis plokštesniu ir pailgesniu. Taip ir Oumuamua garuodamas galėjo pakeisti formą iš daugmaž elipsoido į pailgą cigarą.
Toks ledkalnis galėjo susiformuoti tarpžvaigždinio molekulinio debesies gelmėse, kur yra labai šalta ir nepatenka ultravioletinė spinduliuotė, ardanti molekules. Tyrėjų teigimu, panašių objektų Galaktikoje gali būti daugybė, tad tik laiko klausimas, kol pro Saulės sistemą praskris dar vienas.
Detaliai jį tyrinėdami galėtume daugiau sužinoti ir apie molekulinių debesų centrus, kuriuose formuojasi žvaigždės. Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.