Ši duobė yra Rytų Sibire, tolimajame Mirno mieste. Mieste gyvena apie 40 tūkst. žmonių ir iš esmės kone visi dirba vienai vienintelei kompanijai – „Alrosa“.

Ji yra viena didžiausia deimantų kasėja visame pasaulyje ir šiame mieste esanti įspūdingo dydžio duobė nuolat kelia susidomėjimą.

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos geologai nustatė, kad šiose Jakutijos teritorijose yra gausu deimantų.

1955 metais prasidėjo kasybos darbai ir dabar ši duobė yra 525 metrų gylio bei 1200 metrų pločio. Tai yra ketvirta didžiausia tokia duobė pasaulyje.

Nors atviros kasybos darbai 2001 metais buvo nutraukti, deimantų kasyba persikėlė į giliąsias šachtas. Kone 6 metrų aukščio galingi sunkvežimiai spiraliniu keliu leisdavosi į duobės dugną.

Deimantai
Foto: Reuters

Kaip buvo atrasta ši deimantų vieta?

Dėl prastos ekonominės situacijos, deimantų klodų atradimas 1954 metais tuometinei Sovietų Sąjungai buvo labai svarbus. Šios ekspedicijos komanda – geologai Jurijus Khabardinas, Jekatina Elagina ir Viktoras Avdeenko – buvo apdovanoti Lenino premija.

Tiesa, pažymima, kad geologams pasisekė ir jie gana atsitiktinai aptiko tuo metu vienintelį Rusijos teritorijoje buvusį kimberlito telkinį.

Kimberlitas yra šarminė ultrabazinė vulkaninė uoliena. Pavadinimas kilo iš Kimberlio miesto PAR, kai profesorius H. C. Lewis 1887 metais paminėjo viename straipsnyje. Kimberlitas – nevienalytė uoliena, jos struktūra kinta nuo įvairiagrūdės iki porfyriškos, tekstūra – nuolaužinė, brekčiška.

Kimberlitas sudaro nedidelius kūnus Žemės plutoje, vadinamus kimberlitiniais vamzdžiais, vamzdeliais, sprogimo vamzdeliais, diatremomis.

Kimberlitiniai vamzdžiai yra deimantų susidarymo terpė ir tokie telkiniai pasaulyje yra labai reti.

Tad kimberlito telkinio atradimas reiškė, kad čia yra deimantų. Ir toks atradimas tapo puikia žinia Sovietų Sąjungai. Ypač po daugelio nesėkmingų 1940–1950 metais vykusių žvalgybinių ekspedicijų.

Žvėriškai sudėtingos darbo sąlygos

Toks atradimas SSRS buvo tarsi gaivus vėjo gurkšnis. SSRS po Antrojo pasaulinio karo buvo labai stipriai nukentėjusi ir jos ekonomika buvo praktiškai virtusi griuvėsiais.

Prie geresnės ekonomikos neprisidėjo ir tuometinės SSRS vadovybės neapgalvoti, represijomis (žmonių trėmimais) ir klaidingomis planinės ekonomikos programomis besiremiantys veiksmai.

Tad atrastas deimantų telkinys tapo neįkainojamu pajamų šaltiniu ir jų gavyba prasidėjo 1957-aisiais metais.

Visgi, turėkime galvoje, kad tai buvo gūdūs 1957-ieji metai, SSRS nustekenta, o ir darbo sąlygos ne iš lengvųjų – švelniai pasakius.

Mirno deimantų kasykla
Foto: Shutterstock

Čia žiema trunka apie 7 mėnesius ir temperatūra dažnai nukrenta žemiau -40 laipsnių pagal Celsijų. Nuo tokių oro sąlygų transporto priemonių padangos ir plienas dažnai tampa per daug trapūs, o naudojama alyva net užšaldavo.

Tai stipriai trukdė atlikti kasybos darbus, todėl inžinieriai dažnai naudojo dinamitą ir reaktyvius variklius, kad būtų ištirpdytas amžinasis įšalas.

Darbas buvo ypatingai sunkus ir naktimis net reikėjo uždengti visą duobę, kad neužšaltų joje esanti technika.

Trumpais vasaros mėnesiais situacija nebuvo ypatingai geresnė. Nors nereikėjo kentėti nuo ypatingai didelių šalčių, bet anksčiau kietos uolienos pavirsdavo minkštu moliu, po kurį klampoti nebuvo nei malonu, nei lengva.

Todėl daugelį darbų aikštelėje esančių pastatų reikėjo iškelti ant polių, kad jie tiesiog neprasmegtų skradžiai žemės. Ir čia ne perkeltine prasme.

Bet kokias iškasto grunto perdirbimo įmones reikėjo pastatyti ant tvirtos žemės ir arčiausiai tokia tinkama vieta nuo kasyklos buvo nutolusi 20 km.

Nepaisant visų šių iššūkių, kasykla veikė ir netrukus tapo pelninga.

Mirno kasykla greitai tapo didžiausia SSRS deimantų kasykla

Septintajame dešimtmetyje per metus šioje kasykloje buvo išgaunama 10 mln. karatų (2000 kg) deimantų, iš kurių apie 20 proc. buvo brangakmenių kokybės.

Viršutiniai kasyklos sluoksniai (iki maždaug 340 metrų gylio) buvo patys geriausi ir turėjo itin didelį deimantų kiekį. Vienoje tonoje iškastos rūdos buvo maždaug 4 karatai (0,8 gr.) deimantų.

Gilesni sluoksniai buvo kiek mažiau „derlingi“, bet vis tiek dar iš vienos tonos rūdos išgaunama maždaug 2 karatai (0,4 gr.) deimantų ir metinės gavybos apimtys sumažėjo iki 2 mln. karatų.

Kai kurie Mirno kasykloje iškasti deimantai buvo tikri rekordininkai. 1980-ųjų pabaigoje pavyko iškasti net 342,57 karatų deimantą, svėrusi 68,514 gramus.

Tai vis dar yra pats didžiausias Rusijoje ir vienas didžiausių kada nors pasaulyje iškastų deimantų. Šiuo metu jis yra saugomas Rusijos deimantų fonde, Maskvoje.

Skaičiuojama, kad Mirno kasykloje išgauta tiek deimantų, kad jų vertė rinkoje turėtų būti maždaug 15 mlrd. eurų.

„De Beers“ labai domėjosi Mirno kasykla

Tuometinei „De Beers“ kompanijai įvykiai Mirno kasykloje kėlė nerimą. „De Beers“ buvo pasaulinis deimantų platintojas ir labai stipriai priklausė nuo šioje kasykloje išgaunamų deimantų.

Galima teigti, kad „De Beers“ kone viena ranka sukūrė iki šiol besitęsiantį pamišimą dėl deimantų.

1947-aisiais kompanija sukūrė legendinį reklaminį šūkį „Deimantai amžiams“ (angl. Diamonds are forever). Jis yra plačiai pripažintas, kaip vienas geriausių XX amžiaus reklaminių šūkių.

Pasitelkusi sėkmingą rinkodaros strategiją, „De Beers“ taip pat deimantus sėkmingai pristatė ir kaip meilės bei atsidavimo simbolį.

Kad būtų galima kontroliuoti pasaulinę deimantų rinką bei jų kainas, „De Beers“ kompanijai daugelį metų reikėjo rusiškų deimantų. Ir kaip galima numatyti, „De Beers“ norėjo žinoti, kas vyksta Mirno kasykloje.

Aštuntajame dešimtmetyje kompanija panoro iš arčiau susipažinti su Mirno kasykla ir ten vykstančiais kasybos darbais. „De Beers“ vykdomasis direktorius seras Philipas Oppenheimeris ir vyriausiasis geologas Barryis Hawthorneos paprašė leidimo apsilankyti Mirno kasykloje ir jų nuostabai – 1976 metais jie gavo vizas.

Tačiau viskas vyko ne pagal vyrų planą. Atvykus į Maskvą, jie susidūrė su įprasta sovietine praktika. Bandant „užmuilinti akis“, vyrai buvo nuolat kviečiami dalyvauti įvairiuose prabangiuose pokyliuose bei ten bendrauti su sovietų pramonės ekspertais ir keliauti per įvairius nenaudingus susitikimus.

Kai jau pagaliau pavyko nusigauti iki Mirno kasyklos, vyrams vizų galiojimo laikas buvo praktiškai pasibaigęs. Tad jie teturėjo vos 20 minučių, kad galėtų pasižvalgyti po Mirno kasyklą.

Nepaisant to, net ir per tokį trumpą laiką jie sugebėjo surinkti labai daug įdomios informacijos. Viena dalykas juos itin nustebino. Pasirodo, kad rusai deimantų gavybai iš rūdos nenaudojo vandens. Atsižvelgiant į klimato sąlygas ir tai, kad bet koks vanduo labai greitai užšaltų, buvo naudojami sauso smulkinimo būdai.

Mirno kasyklos uždarymas ir naujo darbo pradžia

Mirno kasykla buvo pati pirmoji ir didžiausia deimantų kasykla Sovietų Sąjungoje. Atviros kasybos darbai čia truko daugiau nei 40 metų ir galiausiai jie nutraukti 2001 metais.

Buvo tikimasi, kad galiausiai atviros kasybos darbai persikels į požemius (šachtas), tad jau aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėta požeminio tunelio statybos programa.

Ji buvo užbaigta ir nuo 1999 metų buvo pradėti vykdyti tik požeminiai kasybos darbai.

Tuo pačiu reikėjo stabilizuoti viršutinę kasyklos dalį, kadangi nutraukus atviros kasybos darbus – ji buvo apleista.

1991-aisiais subyrėjus Sovietų Sąjungai, kasybos operacijas perėmė „Sacha Diamond Company“. Jiems ši veikla pasirodė labai pelninga ir dažniausiai vien iš deimantų pardavimų metinis pelnas viršydavo 600 mln. JAV dolerių (530 mln. eurų).

Vėliau kasybos operacijas perėmė „Alrosa“ kompanija – didžiausia deimantų perdirbėja Rusijoje. Tad 2009 metais buvo atnaujinti požeminiai kasybos darbai ir tikimasi, kad aukštos kokybės deimantų bei pramonėje tinkamų naudoti deimantų gavyba tęsis dar 50 ir daugiau metų.

Mirno kasykla įtraukia sraigtasparnius. Ar tikrai?

Sklando daugybė gandų, jog milžiniška Mirno duobė gali įtraukti sraigtasparnius, jei tik jie prie jos priskris per daug arti.

Nors apie tokio pobūdžio avarijas ir nėra pranešta, bet tai nereiškia, kad to negali nutikti. Oro erdvė virš Mirno duobės yra griežtai apribota.

Manoma, kad šioje duobėje gali susidaryti oro sūkurys, kuris neleistų oro transporto priemonėms kilti aukštyn, todėl jos nukristų į Mirnos duobę.

Ši teorija išsamiau aptariama Fletcherio DeLancey tinklaraštyje:

„Jei duobė yra pakankamai gyli – ir pusės kilometro gilio duobė šią sąlygą atitinka – žemė sušildys joje esantį orą. Kuo gilesnė duobė, tuo šiltesnis joje oras.

Šiltas oras kyla į viršų, o vėsus leidžiasi žemyn. Todėl tarp duobėje ir virš jos esant dideliems oro temperatūrų skirtumams, vyksta greita oro cirkuliacija.

Tad nutinka du dalykai. Pirmiausia, iš duobės kylantis šiltas oras yra mažiau tankus, tad sraigtasparnio rotoriams suteikia mažiau keliamosios jėgos, nei vėsesnis oras.

Antra, greitai skriejant virš Mirno duobės – labai didelis temperatūrų pokytis pilotą užklumpa staiga, lėktuvas praranda aukštį ir pilotas turi momentaliai sureguliuoti skrydžio greitį, kad taip kompensuotų prarastą keliamąją galią.

Galiausiai, dėl besimaišančio šilto ir šalto oro atsiranda ir papildomos vėjo srovės.“

Nors aviakatastrofų Mirno kasykla ir nepareikalavo, tačiau mirčių joje tikrai buvo. 2017-aisiais kasykla buvo trumpam uždaryta, kai vanduo užliejo požemines kasyklos šachtas. Užtvindymas buvo toks stiprus, kad gelbėjimo operaciją teko kuriam laikui sustabdyti.

Šachtose įstrigo maždaug 100 darbuotojų. Laimei, didžioji jų dalis buvo išgelbėti. Deja, bet šis įvykis pareikalavo 8 žmonių gyvybių.