Hermomis šios skulptūros vadinamos dėl to, kad pirmiausia jos buvo skirtos Hermiui – graikų mitologijos dievui, saugojusiam keliautojus, prekybininkus, vagis bei oratorius. Savo sparnuotais sandalais Hermis galėdavo greitai keliauti tarp mūsų ir dievų pasaulių, todėl kartais palydėdavo mirusiųjų sielas.
Hermos dažniausiai ir vaizduoja Hermį. Na, bent jau jo lytinius organus ir galvą. Mat jis buvo keliautojas ir saugotojas, todėl hermos tapo savotiškais talismanais. Jos statytos kryžkelėse, prie miestų gatvių, aikštėse, prie namų ir kitose vietose. Buvo tikima, kad vietas, kuriose stovės hermos, saugos pats Hermis.
Tačiau hermos su laiku ėmė vaizduoti ne tik Hermį, bet ir kitus mitologijos personažus ir net kai kuriuos paprastus mirtinguosius. Vėliau hermas perėmė romėnai, o dar vėliau jos buvo atgaivintos Renesanso laikotarpiu.
Graikijoje ir Romoje ant lauke stovinčių hermų buvo įrėžiama įvairi informacija. Pavyzdžiui, į kurią pusę važiuojant galima pasiekti miestą. Kadangi hermos buvo tokie savotiški kelio ženklai, tai didelio puošnumo joms nereikėjo. Būtent dėl to tai buvo tiesiog paprastas marmuro blokas su herojaus galvos skulptūra ir genitalijomis.
Žinoma, tikriausiai jums kyla klausimas, kodėl kažkas vargo skaptuodamas lytinius organus. Hermis kadaise buvo laikomas ir vaisingumo dievu. Taip pat buvo manoma, kad jis tiesiog atneša sėkmę. Tereikia jį patrinti einant pro šalį. Romėnų ir Renesanso hermos jau buvo kitokios – jos buvo kur kas puošnesnės, turėjo didesnius ir detalesnius biustus, o ir tas marmuro blokas vis dažniau tapdavo labai ornamentuotu meno kūriniu.
415 metais prieš mūsų erą kažkas nudaužė visų Atėnų hermų genitalijas. Įtariamųjų buvo net keli, bet turbūt niekada nesužinosime, kas tai padarė. Tai įvyko prieš pat Atėnų laivams išplaukiant į Sirakūzus, nes tuo metu vyko Peloponeso karas. Daugybė Atėnų žmonių bijojo, kad toks hermų išniekinimas pakenks ekspedicijai. Tai, žinoma, tebuvo prietarai, tačiau ta kelionė Atėnų kariams Sirakūzuose baigėse visiška nesėkme.
