– Akivaizdūs šiaurės ir pietų valstybių gamtiniai skirtumai, tačiau retai susimąstome apie gamtos įvairovę mūsų mažutėje Lietuvoje. Kokią įtaką ji turėjo etnografiniams skirtumams?
– Iš istorijos žinome, kad žmonės pirmiausia apsigyveno ten, kur žemes pavykdavo lengviau įdirbti primityviais padargais. Dažniausiai jos buvo smėlingos ir nederlingos. Vėliau, patobulėjus įrankiams, žmonės iš jų išsikėlė, o tose vietose liko miškai. Štai kodėl šiandien miškingumas smėlingame Varėnos rajone viršija 60 proc., o Vilkaviškio – siekia vos 8 proc. Smėlinguose rajonuose ir kaimo struktūra gerokai skiriasi nuo būdingos derlingoms lygumoms. Dzūkijoje kaimai didesni – daugiau pastatų, erdvesni kiemai. Derlingose žemėse sodybos statytos kompaktiškiau.
Pasaulyje šiuo metu labai populiarūs tyrimai, kaip žmogaus mityba susijusi su gamtinėmis sąlygomis. Manoma, kad alaus gėrimo tradicija atsirado Šiaurės Lietuvoje, nes čia arti žemės paviršiaus yra karbonatinės uolienos, todėl kietas vanduo. Alus karbonatų poveikį neutralizuoja. Dzūkijoje, kur dirvožemiai rūgštūs, alus nebuvo toks mėgstamas.
– Ar gamtinės sąlygos lemia gyventojų pasiskirstymą?
– Natūralu, kad derlingos žemės tankiau apgyventos. Šie kontrastai, beje, didėja. Gyventojų pasiskirstymu kažkada labai domėjosi ES. Teritorijų, kurių viename kvadratiniame kilometre gyvena mažiau kaip 10 gyventojų, rasta ne tik šiaurėje – Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Lietuvoje toks gyventojų tankis net 41 seniūnijoje. Pridėjus seniūnijas, kuriose šis skaičius artėja prie minėtos ribos, susidarytų kone trečdalis Lietuvos.
Manipuliacijos klimato šiltėjimu
– Ar geografinė padėtis turi didelę įtaką valstybių ekonomikai?
– Geografinė padėtis turi įtakos ir didesniems regionams, pavyzdžiui, visai Europai. Bandant pagrįsti, kodėl Europa išsivysčiusi, dažnai pabrėžiama, kad Vidurio ir Vakarų Europoje nerasime valstybės, nutolusios nuo jūros daugiau kaip per 600 km. Pavyzdžiui, nors Šveicarija ir nesiriboja su jūra, ji turi gan nemažą jūrų laivyną, atlikdama mokslinius tyrimus, vykdydama įvairias programas ji dalyvauja vadinamajame pasaulio vandenyno pasidalijime.
– Valstybės nuolat patiria žalą dėl gamtos kataklizmų, kurie neretai siejami su šiltėjančiu klimatu. Kodėl ne visos valstybės imasi priemonių stabdyti šiuos procesus?
– Pagal kai kuriuos modelius temperatūrai planetoje pakilus bent vienu laipsniu, Eurazijos sausumose dar sumažėtų kritulių, o tropikuose – jų padaugėtų. Tačiau ne visos šalys pripažįsta, kad šiltėjantis klimatas pridaro vien nuostolių. Norvegai teigia, esą jiems pagerėtų laivybos sąlygos šiaurinėse platumose, būtų lengviau išgauti naftą Šiaurės jūroje, tirpstant ledynams daugiau elektros energijos gamintų hidroelektrinės. Amerikiečiai irgi paskaičiavo, kad dėl šiltėjančio klimato JAV gerokai padidėtų grūdinių kultūrų derlius.
Be to, ginčijamasi, kodėl šiltėja klimatas: dėl žmogaus veiklos, dėl natūralių gamtinių procesų ir ar apskritai jis vyksta. Kioto protokolas, kuris riboja tam tikrų medžiagų išmetimą į atmosferą, kartais siejamas su dujininkų ir anglies gavėjų karu. Po Monrealio protokolo, kuris apribojo ozono sluoksnį ardančių medžiagų išmetimą į atmosferą, teko keisti daugybę prietaisų. Taigi kai kam jis irgi atnešė didžiulį pelną.
Žemėlapio keitimo projektai
– Kodėl gyventojai nepalieka šimtmečius kataklizmų siaubiamų kraštų?
– Sacharai iš žaliojo krašto virtus dykuma, gyventojai išsikėlė. Pasikeitus klimatui Grenlandijoje, ji irgi tapo negyvenama. Kai vikingai atrado Grenlandiją, niekur nebuvo minima, kad Šiaurėje ledas jiems trukdė plaukioti, juk Grenlandija išvertus reiškia „žaliasis kraštas“. Kodėl gyventojai neišsikėlė iš tų vietų, kur vyksta žemės drebėjimai, siaučia uraganai? Matyt, krašto teikiama ekonominė nauda didesnė už galimus nuostolius, nors stichinių nelaimių daroma žala sparčiai auga.
Mat brangsta žmogaus sukuriami produktai. Įdomiausia, kad nieko nepaisydami žmonės dar arčiau glaudžiasi prie vandens. Siaurame ruože – 100 km atstumu nuo jūrų ir vandenynų – gyvena apie 3 ketvirtadalius pasaulio žmonių ir sukuriama apie 80 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto.
Ar žmonės bėgs iš stichinių nelaimių regionų, priklausys nuo technologinės pažangos. Japonijoje dažni žemės drebėjimai, tačiau šalis sugeba nuo jų apsisaugoti ir klesti.
– Ar žmogus niekada neatsisakys svajonės valdyti gamtą?
– 20 a. pabaigoje žmonės pagaliau suprato, kad reikia atsisakyti šūkio: „Nugalėti gamtą“. Jis buvo iškeltas ūgtelėjus pramonei, mokslų pažangai. Kokių tik projektų nebūta 19 a. antrojoje pusėje. Pavyzdžiui, vokiečiai buvo sumanę išsprogdinti Andų kalnuose didžiulį langą, kad besikaupiantys virš pusiaujo debesys neišlietų viso vandens ant Amazonės džiunglių, o persiristų anapus Andų.
Ten yra vietų, kur nelyja po keletą ar net po keliolika metų, kitapus kalnų iškrinta labai daug kritulių. Dar sumanyta užtvindyti įdubas Sacharos dykumoje, užtvenkti Kongą, kad vidury Afrikos atsirastų jūra. 20 a. pradžioje planuota užtverti Gibraltaro sąsiaurį ir pastatyti galingiausią pasaulyje hidroelektrinę, kurią varytų jūrų srovės. Taip pat svarstyta, ar nenusausinus Baltijos jūros. Sovietiniais laikais kėsintasi į Kuršių marias. Esą vietoj jų atsirastų puikios pievos, pamaitinsiančios pusę Sovietų Sąjungos. Taip pat norėta Šiaurės upių vandenis pasukti į pietus, planuota panaudoti net branduolinius užtaisus.
Vidurinės Azijos dykumas norėta įdirbti iškasus ilgiausią pasaulyje Karakumų drėkinimo kanalą (jo ilgis – apie 400 km). Tačiau ten susidarė pelkynai, pakilo gruntinio vandens lygis ir likusios derlingos žemės virto druskožemiais. Tuomet sugalvota kanalą tiesti per gyvenamas teritorijas – oazes. Tačiau ilgainiui vėl susidarė dideli pelkynai, pelkynuose išaugo nendrynai, nendrynuose prisiveisė šernų, o jiems atsiradus – vilkų, kurie išpjovė avis, auginamas kanalo laistomose pievose.
Leonido Brežnevo laikais Kaspijos jūroje buvo atitverta viena įlanka. Joje – labai sūrus vanduo, kuriame ištirpusi visa Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Manyta, kad vandeniui išgaravus, ant dugno liks vertingos nuosėdos. Tačiau įlankai išdžiūvus ėmė siautėti vėjai ir iš dykumų nešti smėlį, kuris susimaišė su druskomis ir jos pasidarė nebetinkamos. Vėliau įlanka vėl sujungta su Kaspijos jūra.
Karas dėl futbolo
– Pastaruoju metu pasigirsta nuogąstavimų, kad žemės ištekliai baigiasi.
– Panašių nuogąstavimų girdime per visą žmonijos istoriją. Tačiau vieniems ištekliams išsekus, žmonės visada atrasdavo naujų. Be to, tobulėjant technologijoms, paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, ir iš skurdžių rūdynų dabar galima išgauti apie 7 kartus daugiau vario. Dar nepradėta naudoti daugybė išteklių – saulės energija, per mažai panaudojami vandenyno ištekliai. Taigi ateityje gali keistis žmonijos poreikiai ir kiti ištekliai taps svarbesni už tuos, dėl kurių baiminamės šiandien, o tobulėjant technologijoms galėsime panaudoti išteklius, kurių dabar negalime panaudoti arba manome juos esant išsemtus.
– Taigi žmonijos ateities scenarijus, anot mokslininkų, nėra labai pesimistinis?
– Anksčiau labiausiai baimintasi demografinio sprogimo. Vėliau paaiškėjo, kad gyventojų daugėja lėčiau nei tikėtasi. Gimstamumas ypač sumažėjo 20 a. pabaigoje. Tačiau didėja gyventojų tankio bei pasaulio ūkio raidos kontrastai. Dėl kylančios socialinės ir ekonominės įtampos auga migracijos banga, įsiplieskia politiniai konfliktai. Pavyzdys – 7-ąjį dešimtmetį vykęs vadinamasis futbolo karas tarp Salvadoro ir Hondūro.
Po Hondūre vykusių Pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynių, kurias pralaimėjo Salvadoras, jo lėktuvai subombardavo kaimynės sostinę. Aišku, kilusio karo priežastis, – ne futbolas. Salvadoras įsikūręs nedidelėje teritorijoje, bet ji tankiai apgyventa. Hondūre labai mažai gyventojų, bet jie užima didelę teritoriją. Salvadoriečiai nelegaliai emigravo į Hondūrą ir įdirbo daug jo žemių. Kilo politinė įtampa, kadangi naujakuriai ėmė reikalauti sau kai kurių teisių.
Bandymai panaikinti šiuos kontrastus buvo bevaisiai. Įvairiai samprotaujama, kodėl Afrikoje nepavyksta pakelti ekonomikos. Kalbama ir apie netinkamą pagalbos Afrikai suteikimą. Įgyvendinus Afrikos gyventojų rėmimo maistu programą, afrikiečiai priprato gyventi nesiimdami ūkinės veiklos. Daugelyje Afrikos šalių ūkis iki šiol nėra planuojamas.
Sovietiniais laikais svarstyta, ar nenusausinus Kuršių marių: esą vietoj jų atsirastų puikios pievos, pamaitinsiančios pusę Sovietų Sąjungos.
