Naujo tyrimo išvadose pateikiama įtikinama šių keistų įrankių paskirtis, informuoja sciencealert.com. Tikėtina, jog mūsų protėviai juos naudojo kaulams skaldyti, kad galėtų pasimėgauti maistingaisiais kaulų čiulpais.
Tarptautinė mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Ella Assaf, dirbanti Izraelio Tel Avivo universitete, kruopščiai išanalizavo dešimt tokių akmenų, rastų Kesemo urve. Šioje vietoje ankstyvieji žmonės gyveno žemutinio paleolito laikotarpiu, prieš 200–400 tūkst. metų.
Įdomu tai, kad Kesemo urvas yra paskutinė žinoma apvalainų akmenų radimvietė. Pirmiau minėtu laikotarpiu kitos bendruomenės seniai jų nebenaudojo. E. Assaf su savo komanda pamėgino išsiaiškinti daugiau informacijos apie šiuos akmenis ir sužinoti, kaip jie čia atsidūrė.
Tyrėjai ne tik aptiko įrodymų, patvirtinančių kaulų čiulpų teoriją, bet ir patys išbandė primityviuosius įrankius, tiksliau, skaldė kaulus reprodukcijomis. Rezultatas pernelyg nenustebino – kaulai skilo, atidengdami čiulpus.
„Pateikiame naujus rezultatus iš vidurinio pleistoceno Kesemo urvo dėl šių įrankių naudojimo, – savo darbe dėstė mokslininkai. – Kadangi kaulų čiulpai užėmė labai svarbią vietą žmonių racione žemutinio paleolito laikotarpiu, o mūsų eksperimentų rezultatai rodo, jog akmeninių rutuliukų reprodukcijų morfologija ir savybės gerai tinka kaulų čiulpams atidengti, teigiame, kad būtent dėl minėtųjų ypatybių akmeniniai rutuliukai buvo kaupiami ir naudojami Kesemo urve.“
Tyrinėdama akmeninių rutuliukų paskirtį, komanda taikė dvejopą metodą. Visų pirma, mokslininkai įdėmiai išanalizavo urve rastus 29 senovinius akmeninius rutuliukus. Jie nėra idealiai apvalūs ir turi aštrias briaunas tose vietose, kur buvo atskelti ploni gabaliukai.
Visi rutuliukai, išskyrus vieną titnaginį, pagaminti iš dolomito arba kalkakmenio ir aiškiai skiriasi nuo kitų šioje vietovėje rastų uolienų. Be to, jie turėjo kitokią patiną, palyginti su likusiais urve atkastais įrankiais. Galima teigti, kad akmeniniai rutuliukai, prieš atsidurdami Kesemo urve, kurį laiką buvo laikomi kitoje aplinkoje.
Tai yra įdomus atradimas, nes tą patį įmanoma pasakyti ir apie kai kuriuos kitus anksčiau urve rastus įrankius. Kad ir kas buvo Kesemo urvo gyventojai, jie pasižymėjo įpročiu ieškoti įrankių įvairiose vietose ir tempdavo juos namo. Kitaip tariant, jie užsiiminėdavo savotišku perdirbimu.
Ant dešimties iš 29 akmeninių rutuliukų išliko nusidėvėjimo požymių ir nuosėdų, todėl mokslininkų komanda atliko tyrimus stereomikroskopu ir metalografiniu mikroskopu, kad įdėmiau juos apžiūrėtų. Jie išanalizavo įbrėžimuose likusias nuosėdas ir pastebėjo įdomų dalyką.
„Archeologinės nuosėdos pasižymi morfologinėmis ypatybėmis, išvaizda, spalva ir pasiskirstymu, būdingu kaulų žieviniam ir trabekuliniam sluoksniams, organiškai kaulų plėvelei, kolageno pluoštams ir gyvūninės kilmės riebaliniams dariniams, aptiktiems ir ant eksperimentinių akmeninių rutuliukų, naudotų kaulams skaldyti“, – savo tyrime nurodė jie.
„Pavyzdžiui, ryškiausių briaunų viršutinėje dalyje nuosėdos yra organinės plėvelės pavidalo, blizgios ir neretai ruožuotos. Šalia jų galima pastebėti sutraiškytos baltos masės likučių dėmelių, kurių sudėtis sutampa su kaulų riebalų ir kolageno pluoštų struktūra“, – aiškino tyrėjai.
Paskui mokslininkai pritaikė antrąją metodo dalį: remdamasi ant akmeninių rutuliukų rastais įbrėžimais ir nuosėdų struktūra, komanda iš skirtingų rūšių uolienos pasidirbo savo rutuliukų ir juos išbandė traiškydama karvių ir avių kaulus. Tyrėjai taip pat išmėgino natūraliai apvalainus akmenis.
Galiausiai jie priėjo prie išvados, kad Kesemo urve rastų akmeninių rutuliukų reprodukcijos geriausiai tinka kaulams traiškyti norint atidengti kaulų čiulpus ir kad briaunos leidžia pakankamai tiksliai atlikti šią procedūrą.
Galima daryti prielaidą, jog urvo gyventojai buvo pakankamai sumanūs, kad atpažintų gerą daiktą. Kam vargti gaminant naują įrankį, jeigu tinkamas jau yra? Naujojo tyrimo išvados taip pat sutampa su praėjusiais metais paskelbta studija: kita tyrėjų grupė pateikė įrodymų, kad kaulų čiulpai buvo labai svarbi nežinomų homininų, gyvenusių Kesemo urve, mitybos dalis. Tokia svarbi, jog kaulų čiulpus jie saugodavo iki devynių savaičių, kad turėtų riebaus maisto šaltinio ilgesniam laikui. Taigi, sužinojome, kad Kesemo urvo gyventojai labai vertino kaulų čiulpus ir kad šie pirmykščiai žmonės neblogai mokėjo planuoti maisto atsargas.
„Šie rezultatai padėjo išsiaiškinti apvalainų akmenų funkciją ir patvirtina gyvūninės kilmės riebalų svarbą vidurio pleistoceno ir galbūt kitų epochų žmonių mityboje, ką rodo Kesemo urve aptikti archeozoologiniai įrodymai“, – pastebėjo tyrėjai.
O kam šie akmeniniai rutuliukai buvo naudojami anksčiau, prieš atsidurdami Kesemo urve? Ši paslaptis lieka neįminta.
Tyrimas buvo išspausdintas žurnale „PLOS One“.
