Toliau pateikiame Darbo drabužių nuomos ir priežiūros bendrovės „Šiaurės banga“ vadovo Egidijaus Rimo mintis:

Dezinfekcijai naudojo dūmus, actą ir ugnį

Apie higienos ir dezinfekcinių priemones šiuo metu kalbama kaip niekada daug. Šiandien sunku būtų surasti žmogų, kuris rimtai tikėtų, jog užkrato plitimas ir švaros palaikymas – nesusiję dalykai. Ir turbūt visiškai neatsitiktinai lietuvių robotikos kompanija savo intelektualinį potencialą ketina panaudoti, kurdama unikalų pasaulyje dezinfekcinį autonominį robotą, kuris padėtų kovoje su koronavirusu.

Atsigręžus į istoriją, deja, labai gerai matyti, kad higienos ir dezinfekcijos sąsajos su sėkme, gydant žmones, ne iš karto tapo tokios akivaizdžios. Kita vertus, higienos ir dezinfekcijos pažanga yra medicinos mokslo progreso dalis, ir savo vaidmenį šioje bendroje istorijoje suvaidino daugybė žinomų mokslininkų. Tačiau, pavyzdžiui, viduramžiais daugelio žmonių, net ir labai išsilavinusių, supratimas apie panašias priemones buvo gana miglotas. Istorijoje minima, kad 1348 metais Romos popiežius Klemensas VI tiesiog pašventino Avinjono miestu tekančią Ronos upę, į kurią buvo metami nuo maro mirusių žmonių lavonai, nors pats Šventasis Tėvas ilgiausias valandas praleisdavo deginamų žolelių ir šaknelių dūmuose – tarsi nujausdamas, kad dūmai prieš užkratą veikia bent jau ne mažiau nei maldos ar šventintas vanduo.

Apie ligų kilmę ir jas sukeliančius mikroorganizmus tada dar niekas nežinojo. Tačiau žmonės nujautė, kad liga gali būti perduodama ir žmogaus žmogui, ir per daiktus. Iš to paties XIV amžiaus vidurio Italijos peveldėjome ir žodį „karantinas“ („quaranta“ itališkai – keturiasdešimt): Venecijoje buvo pastatyti specialūs namai, kuriuose atvykėliai turėjo, nekeldami kojos gatvėn, praleisti 40 dienų.

Žinomas taip pat ir 1718 m. Rusijos caro Petro I įsakymas sudeginti maro užkrėstus namus ne tik su visais daiktais, bet ir su gyvuliais.

Tuo tarpu gydytojai, spėliojantys apie užkrato kilmę, pradėjo eksperimentuoti su įvairiais dezinfekciniais milteliais, barstydami jais drabužius ir lovos skalbinius. Taip pat yra išlikusi Anglijos kaimelio Eyamo istorija maro epidemijos metu. 1664–1666 metais jo gyventojai patys iškėlė iniciatyvą izoliuotis, o už jiems pristatomą maistą jie atsiskaitydavo acte pamerktais metaliniais pinigais, kuruos palikdavo akmeninės uolos nišoje. Nors actu šiandien dezinfekuotis neberekomenduojama, neatsitiktinai šiandien epidemiologai mus ragina vengti naudoti grynuosius pinigus bei naudotis elektroniniais atsiskaitymo būdais.

Užkratui kontroliuoti – skalbyklos

Atskira higienos ir dezinfekcijos istorijos dalis yra skalbimo įpročių bei technologijų vystymasis. Fizinis poveikis drabužiams juos skalbiant buvo žinomas labai seniai – rūbus daužydavo į pakrantės akmenis, trindavo smėliu. Antikos laikais atrastos ir pirmosios cheminės skalbimo priemonės. Gyvūnų riebalų, pelenų ir smėlio mišinių pagrindu gaminamo muilo technologijas pakeitė su šarmu gaminamas muilas.

Pirmųjų viešųjų skalbyklų atsiradimas siejamas su Romos ir choleros, raupų ir vidurių šiltinės istorija. Vienoje vietoje vykstantys skalbimai pristabdė nekontroliuojamai per paplavas plintantį užkratą – nešvarus vanduo iki tol buvo pilamas bet kur. Tiesa, skalbyklų plėtra nebebuvo tokia aktuali, miestuose plačiai ėmus naudoti vandentiekį ir kanalizaciją, tačiau daugelyje didžiųjų miestų, kur daug žmonių gyvena mažuose nuomojamuose butuose, skalbyklos išliko populiarios, o jas papildė savitarnos skalbyklų tinklai. Nelabai seniai vienas tokių tinklų sėkmingai savo veiklą pradėjo ir Lietuvos sostinėje.

Skalbyklų poreikis ir reikalavimai skalbinių higienai išaugo vystantis sveikatos apsaugai bei gerėjant darbo kultūrai. Didžiosioms ligoninėms ir stambiosioms įmonėms, ypač maisto sektoriaus, prireikė nuosavų skalbimo cechų ar kitų įmonių skalbimo paslaugų. Pastaruoju metu, didėjant įmonių specializacijai, skalbimo paslaugas pakeitė darbo drabužių nuomos ir priežiūros paslaugos – jas teikia licencijuoti profesionalai, ir jų vaidmuo šiandien, suvaldant įvairių užkratų plitimą, yra ypač reikšmingas.

Dezinfekcija šiandien: šiluminė ir šiluminė-cheminė

Pagrindinės virusų ir bakterijų savybės mokslui jau gerai žinomos, atsižvelgiant į jas nustatomi ir nacionaliniu mastu taikomi reikalavimai. Pavyzdžiui, pagal šalyje taikomo higienos paso reikalavimus, ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų skalbiniai gali būti skalbiami, atliekant šiluminę (ar šiluminę-cheminę) skalbinių dezinfekciją, o operacinių skalbiniai turi būti sterilizuojami.

Šiluminė skalbinių dezinfekcija – procesas, kai skalbinių kenksmingumas pašalinamas juos skalbiant ne žemesnėje kaip 71°C vandens temperatūroje ne trumpiau kaip 25 minutes. Vykdant šiluminę-cheminę skalbinių dezinfekciją, skalbiniai skalbiami pagal patvirtintą skalbinių skalbimo technologinį aprašymą, naudojant technologiniame aprašyme nurodytas skalbimo, dezinfekcijos priemones, esant technologiniame aprašyme nurodytai vandens temperatūrai (ne žemesnei nei 30°C) bei aprašyme nurodytu režimu (ne trumpiau kaip 10 minučių).

Esame atsakingi kiekvienas

Šiuolaikinė, profesionali, pagal reikalavimus atliekama higienos ir dezinfekcijos veikla yra moksliškai pagrįsta bei visuomenės sveikatos specialistų kontroliuojama veikla, kuri šiuo ypatingu pandemijos laikotarpiu ypač svarbi. Tačiau dabar, ypač pavojingo viruso plitimo sąlygomis, to nepakanka.

Kvalifikuota drabužių priežiūra šiandien tebėra tik viena iš higienos grandžių, o visos sistemos veiksnumas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Todėl kiekvieno mūsų pilietinė pareiga yra kruopščiai, pagal higienos specialistų patarimus, plauti rankas, turime atsakingai laikyti ir prižiūrėti savo darbo ir asmeninius drabužius, o ypač tuos, kuriais vilkėjome padidintos užkrato grėsmės zonoje. Lygiai taip pat atsakingai naudoti apsaugines kaukes – vienkartines tinkamai izoliuoti prieš išmetant, o daugkartines tinkamai dezinfekuoti ne pagal iš neaiškių šaltinių gautus patarimus, o taip, kaip nurodo epidemiologai ir visuomenės sveikatos specialistai.

Būkime atsakingi – tapkime kiekvienas patikima apsaugos nuo užkrato grandimi.