Kaip rašo sciencealert.com, toks jautrumas netgi turi savo pavadinimą: susipažinkite – misofonija. Šis sutrikimas apibūdina protu sunkiai suvokiamas neigiamas emocijas, kurių įkaitais tampame išgirdę tam tikrus pasikartojančius kitų žmonių skleidžiamus garsus. Šį sutrikimą turintys asmenys susierzina ar netgi įsiunta, kai šalia esantis žmogus maigo kompiuterio klaviatūrą, čežina bulvių traškučių pakelį ar tiesiog pasigardžiuodamas čepsi.

Kadangi iki 2000 metų niekas to nelaikė rimtu sutrikimu, informacijos apie šią būklę vis dar nėra labai daug. Kol kas JAV Psichologinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove (DSM-5) nėra nurodyta jokių oficialių šį sutrikimą atpažinti padėsiančių kriterijų, o nuo jo kenčiantys vis dar nevertinami rimtai.

2014 metais specializuotame leidinyje „Journal of Clinical Psychology“ teigiama, kad misofonija gali varginti iki 20 proc. visų pasaulio gyventojų, o 2015 metais atliktas ir leidinyje „Australasian Psychiatry“ publikuojamas tyrimas atskleidė, kad misofonija siejama su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu ir nerimu, tačiau ir pati savaime gali būti įvardijama kaip sutrikimas.

2017 metais komanda, vadovaujama mokslininkų iš Jungtinės Karalystės Njukastlo universiteto, rado įrodymų, jog smegenų kaktinėje skiltyje, atsakingoje už emocinius atsakus, atsiranda pokyčių, kurie ir skatina tokią audringą reakciją į tam tikrus garsus.

Tyrime dalyvavo 20 savanorių, kurie teigė patiriantys misofonijos simptomus. Jie klausėsi neutralių pasikartojančių garsių, pavyzdžiui, verdančio virdulio, erzinančių garsų, pavyzdžiui, kūdikio verksmo, ir provokuojančių garsų, pavyzdžiui, šnopavimo ar garsaus kramtymo. Jų neurologinės ir fiziologinės reakcijos buvo palygintos su kontrolinės grupės, kurią sudarė 22 asmenys, manę neturį nieko bendro su misofonija, rezultatais. Nė viena grupė pernelyg nereagavo į neutralius ar erzinančius garsus. Kalbant apie provokuojančius garsus, testo grupėje esantys savanoriai pasižymėjo padažnėjusiu širdies plakimu ir odos jautrumu. Smegenų skenavimas atskleidė, kad egzistuoja ryškūs neurologiniai skirtumai. Tiems, kurie kenčia nuo misofonijos, provokuojantys garsai koreliavo su suaktyvėjusia veikla tam tikrose smegenų srityse, įskaitant kaktinę skiltį ir priekinę smegenų žievės dalį.

Priekinė smegenų žievės dalis pasislėpusi giliai klostėje, skiriančioje kaktinę skiltį ir parietalinę skiltį nuo smilkininės smegenų skilties. Ji atsakinga už daug įvairių mediacinių užduočių, įskaitant gebėjimą valdyti emocines patirtis. Ji taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį integruodama išorinio pasaulio signalus su informacija organizmo viduje.

Nors provokuojantys garsai ir sukėlė tam tikrą reakciją net ir misofonijos neturinčių asmenų priekinėje smegenų žievės dalyje, pats faktas, kad nebuvo jokio ryškesnio veiklos kaktinėje skiltyje suaktyvėjimo reiškia, kad šias dvi smegenų sritis jungia didesnė kontrolė.

Misofoniją patiriančių asmenų smegenyse fiksuotas ne tik didesnis kaktinės skilties ir priekinės smegenų žievės dalies, bet ir smegenų žievės centrinės srities, hipokampo bei migdolinio kūno aktyvumas.

Visi šie gauti duomenys pasitarnauja kaip įrodymai ir leidžia daryti išvadą, kad misofoniją turinčių asmenų smegenims kyla sunkumų kontroliuojant žinučių, susijusių su tam tikrais garsais, perdavimą.

Nors kitų žmonių skleidžiami garsai kartais erzina kiekvieną iš mūsų, misofonijos atveju tas erzinantis garsas tampa įsiūtį keliančiu išbandymu, jis išplinta po smegenų sritis, siejamas su „kaukis arba spruk“ atsaku.

Mokslininkai, vadovaujami Sukhbinderio Kumaro, štai kaip aprašo savo 2017 metais atliktą atradimą: „Daugeliui nuo misofonijos kenčiančių asmenų tai nuskambės kaip džiugi žinia, nes pirmą kartą mums pavyko atskleisti tokių žmonių smegenų struktūros ypatumų“. Deja, bet mokslininkai dar nesugalvojo, kaip tokį smegenų jautrumą sumažinti. Kaip ten bebūtų, dabar, žinodami, kad yra fiziologių priežasčių, kodėl dalį žmonių tai itin erzina, galbūt stengsimės tyliau čepsėti. Tyrimo išvados publikuojamos specializuotame leidinyje „Current Biology“.