Po Antrojo pasaulinio karo į JAV sugrįžę kariai ėmė kurti šeimas. Sugrįžusi taika suteikė vilties ir ramybės išsiilgę vyrai puolė ieškotis sau žmonų. Kur kuriamos šeimos, ten statomi ir namai. Štai Aidaho valstijoje gyvenvietės ėmė plėstis į vakarus, kur augo tankus šimtmečius skaičiuojantis miškas. Viskas būtų buvę gerai, jei ne čia gyvenę bebrai.

Įprastai su bebrais būtų kovojama vieninteliu būdu – medžiokle. Tačiau Aidaho žuvų ir laukinių gyvūnų departamentas tam paprieštaravo, Priežastis – ir taip ribota bebrų populiacija. Kas žino, kas nutiks, jei šių gyvūnų nebeliks. Nors jie trukdo žmonėms, bebrai yra neatskiriama ekosistemos dalis. Be to, jie čia gyveno anksčiau nei žmonės, todėl buvo nuspręsta juos perkelti.

Vietų ramiam bebrų gyvenimui netrūko. Buvo pasirinkta vieta kalnuose, pasižyminti ežerais ir srauniais upeliais. Vandenys ten buvo pilni žuvų, o pati vieta vien dėl savo reljefo nebuvo tinkama žmonių gyvenimui. Taigi, bebrai ten būtų saugūs, o žmonių gyvenvietės iki ten ir taip neišsiplėstų. Tačiau kaip nunešti 20–30 kg sveriančius bebrus į vietą, į kurią neveda joks kelias ar takelis?

Elmo Heteris, Žuvų ir laukinių gyvūnų departamento darbuotojas, pasiūlė originalią išeitį – panaudoti po Antrojo pasaulinio karo likusius parašiutus ir tiesiog išmesti bebrus iš lėktuvo pasirinktoje vietoje.

Heteris iš karto ėmėsi darbo. Jis sukūrė dėžę, kuri automatiškai atsidarė po kontakto su žeme. Dirbti jam padėjo bebras Geronimo, kuris tapo dėžių bandytoju. Geronimo ne kartą buvo išmestas iš lėktuvo su parašiutu, kol galiausiai buvo sukurtas patikimas atsiveriančios dėžės dizainas. Už savo triūsą Geronimo buvo apdovanotas – jis su trimis patelėmis buvo pirmieji bebrai nusileidę naujoje vietoje.

Iš viso taip buvo perkelti 76 bebrai. Tik vienas iš jų neišgyveno nusileidimo – visi kiti pasklido po nuošalius Aidaho miškus ir, žinoma, ėmė daugintis. Ten šių bebrų palikuonys gyvena iki šiol. O apie šią unikalią operaciją buvo parašytos dvi knygos ir daugybė straipsnių.