Daug ką. Augalų lapus, kempines ant lazdelių, nedideles šluoteles, o kartais – visai nieko. Tiesą sakant, ir dabar didelė pasaulio dalis nenaudoja tualetinio popieriaus. Jį milijardams mūsų planetos žmonių atstoja bidė ar panašūs įrenginiai.
Kai budistų vienuoliai atkeliavo į Kiniją ir Japoniją, jie su savimi atsinešė ir tualeto lazdeles. Tai – paprastos iš įvairios medienos gaminamos lazdelės, naudotos tam, kam dabar naudojame tualetinį popierių. Sunku pasakyti, kiek laiko jos buvo naudojamos, tačiau nuotraukoje viršuje matote VIII amžiaus tualeto lazdeles. Galima spėti, kad bent porą šimtų metų Azijoje tai buvo plačiai naudojamas įrankis.
Norite sužinoti šį tą šlykštaus? Istoriniai šaltiniai teigia, kad šios lazdelės, kurias japonai vadino chūgi, buvo daugkartinės. Nors jos dažnai gamintos iš bambuko ar kitos nebrangios medienos, žmonės jas nuplaudavo ir nešiodavosi toliau. Ir taip – nešiodavosi. Šiomis lazdelėmis dažnai buvo gestikuliuojama viešose vietose.
XIV amžiuje Kinijoje tualetinis popierius jau buvo gaminamas dideliais kiekiais. Bet tik kilmingiems žmonėms – netokie turtingi ir toliau ieškojo vandens. 1393 metais Kinijoje buvo pagaminta bent 720 tūkstančiai tualetinio popieriaus lapų. Kilmingiems žmonėms gamintas popierius dažnai buvo kvepinamas ir minkštinamas.
Kitose pasaulio vietose kilmingieji naudojo vilną, kanapių pluošto audeklus ir net specialiai tam pagamintas nertas servetėles. Neturtingi naudojo pjuvenas, medžių lapus, šakas, samanas. Tualetinis popierius ėmė plisti tik 19 amžiaus viduryje ir didesnės populiacijos dalies nepasiekė iki 20 amžiaus pradžios. Taigi, žmonėms teko suktis pačiais įvairiausiaisiais būdais.
