Ikaria wariootia yra labai ankstyvi pavyzdžiai į kirmėles panašių, 2–3 mm ilgio bilateralių organizmų. Jie rasti Pietų Australijos uolienose, kurioms yra apie 555 milijonus metų. Tai reiškia, kad jos susidarė dar ediakaro periode, maždaug 14 milijonų metų prieš kambro periodą, kuomet įvyko kambro sprogimas, ir labai paplito bilateralūs organizmai. Ikaria wariootia pasižymėjo veidrodine simetrija.

Scottas Evansas, neseniai baigęs doktorantūrą „UC Riverside“ universitete, ir geologijos profesorė Mary Droser Australijoje pastebėjo miniatiūrinius, ovalius įspūdžius šalia kai kurių uolų. Gavę finansavimą iš NASA eksobiologijos stipendijos, mokslininkai panaudojo trimatį lazerinį skaitytuvą, kuris parodė taisyklingą, nuoseklią cilindrinio kūno formą, turinčią aiškią galvą ir uodegą bei silpnai išpjaustytą raumenį.

„Manėme, kad šie gyvūnai turėjo gyvuoti šiuo periodu, bet visad žinojome, kad kad juos atpažinti bus nelengva. Kai buvo atlikti 3-D skenavimai, žinojome, kad tai svarbus atradimas“, – sakė S. Evansas.

Ikaria wariootia pavadintas, pagerbiant Australijos aborigenų gentį. Genties pavadinimas kilo nuo žodžio Ikara, kuris adnyamathanha kalba reiškia „susitikimo vieta“. Taip adnyamathanha kalba vadinama kalnų grupė (angliškai – Wilpena Pound. Rūšies pavadinimas kilęs nuo Warioota upelio, tekančio nuo Flinders Ranges link Nilpena Station.

Ikaria urveliai yra žemiau, nei bet kokie kiti. Tai seniausios tokio sudėtingumo fosilijos. Žinojome, kad yra mažų padarų ir manėme, kad jie galėjo būti ankstyvieji bilaterlūs gyvūnai (jų embrionams būdinga veidrodinė simetrija), kurių ieškojome“, – pažymėjo Droser. Dickinsonia ir kitos didesnių padarų gentys tikriausiai buvo evoliuciniai aklagatviai.

Nepaisant santykinai paprastos formos, lyginant su kitomis to periodo fosilijomis, Ikaria buvo sudėtinga. Ieškodama organinių medžiagų, ji įsirausdavo į ploną, gerai deguonimi aprūpintą jūros dugno smėlį. Tai rodo rudimentinius jutiminius gebėjimus. Ikaria priekis ir galas aiškiai skyrėsi, kas, kaip matoma iš urvelių, padeda kryptingai judėti.

Urveliuose taip pat išliko susikryžiavę, „V“ formos rėželiai, kas rodo, kad Ikaria judėjo, sutraukdama kūno raumenis, kaip kirmėlės, tai vadinama persitaltiniu judėjimu. Nuosėdų perkėlimas urveliuose ir ženklai, kad organizmas maitinosi nuosėdose užkasta organine medžiaga, rodo, kad Ikaria tikriausiai turėjo burną, išangę ir žarnyną.

„Būtent tai evoliucijos biologai numatė. Išties jaudina, kad tai, ką atradome, taip tiksliai atitinka jų spėjimus“, – sakė Drosersi.

Plačiau su tyrimu galite susipažinti ČIA.