Jei esate vienas tų, kurie pasižiūrėję Stiveno Spilbergo režisuotą filmai „Nasrai“, bijote praleisti atostogas prie šiltųjų jūrų, išvyką prie šio ežero galėtumėte pavadinti ekstremaliu išbandymų savo nervams. Čia garantuotai sutiksite ryklių. Skamba beprotiškai, bet tai – vienintelis pasaulio ežeras, kuriame nuolat rasite šių pavojingų žuvų.

Į ežerą pažvelgtus iš labai aukštai, pamatysite, kad jį nuo Ramiojo vandenyno skiria plonytė sausumos juosta. Nepilni 20 kilometrų. Tik tiek skiria vieną didžiausių pasaulio ežerų (19-as pasaulyje) nuo didžiausio planetos vandenyno.

Nikaragvos ežeras
Foto: Shutterstock

Mokslininkai mano, kad senais laikais Nikaragvos ežeras galėjo būti įlanka. Tai paaiškintų, kodėl ežere egzistuoja unikalių gyvūnijos ir augalijos tipų įprastai randamų sūriuose vandenyse. Pilna durklažuvių, tarpūnų ir, žinoma, ryklių.

Ilgą laiką buvo tikima gyvūnų unikalumu. Esą jie per milijonus metų prisitaikė prie pamažu sūrumą prarandančio ežero vandens. Panašiai kaip daugybė keistų Australijos gyvūnų. Tokia teorija gyvavo iki pat 1976 metų. Tuomet teoriją į šipulius sudaužė vienas niekuo dėtas ryklys.

Mokslinių tyrimų tikslais gyvūnai žieduojami dažnai. Tokiu būdu galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie gyvūnų migraciją. Arba, jei tai retos ir saugomos rūšys, susekti ar tai nėra naujas individas. Tokiais tikslais kažkada buvo pažymėtas ir vienas ežero ryklys.

1976 m. mokslininkai šį ryklį aptiko, ir pagal žymeklį išsiaiškino, kur jis buvo pirmą kartą pažymėtas. Tik bėda, kad šis ryklys kuo ramiausiai plaukiojo Karibų jūroje. O ji yra Atlanto vandenyne. Visai į kitą pusę nuo ežero bei daug kartų toliau nei tie 20 kilometrų sausumos skiriančios Nikaragvą nuo Ramiojo vandenyno.

Kaip rykliai atsiduria vandenyne paaiškinti sunku. Vieni mano, kad po ežeru yra likę lavos tuneliai. Omatepės ir Zapatero salos tikrai vulkaninės kilmės. Kiti linkę manyti, kad rykliai migruoja per San Chuano upę. Ji yra gėlavandenė, be to ištakos esti prie pat ežero.

Bukasnukis ryklys
Foto: Shutterstock

Bukasnukiai rykliai yra reitinguojami antroje vietoje pagal pavojingumą žmonėms. Juos agresyvumu lenkia tik baltieji rykliai. Kiek mažesni už pavojingiausius giminaičius, bukasnukiai turi vieną unikalią savybę. Jie gali toleruoti gėlą vandenį.

Bukasnukiai dažnai aptinkami toli nuo vandenynų: Amazonės, Misisipės, Zambezės upėse. Visos jos susisiekia su jūromis, tad rykliams tereikia įplaukti. Toliau jau patys gali rinktis, kiek plauks.

Kaip minėta, ežeras unikalus būtent tuo, kad jame pastoviai gyvena rykliai, o ne netyčia atsitiktinai per daug toli nuplaukęs tyrinėtojas. Daugelis jų tikriausiai atvesti šiuose vandenyse, todėl net turėdami galimybę laisvai plaukioti po plačiuosius vandenynus, jie vis dar čia sugrįžta, kaip yra įprasta žuvims sugrįžti į jų nerštavietes. Laisvė didžiausiems plėšrūnams medžioti svetur neabejotinai padeda ežerui išlikti žuvingam. O ir prie ežero gyvenantys žmonės nėra labiau nesaugūs, nei būnantys prie vandenyno kranto.