Kaip skelbia theatlantic.com, kai vakarinėje Italijos pakrantėje esantis Vezuvijus 79-aisiais mūsų eros metais pradėjo busti, aplinkinis regionas, įskaitant ir garsųjį Pompėjos miestą, pasidengė pelenais ir balta pemza. Po kelių valandų ugnikalnis išleido nuodingų debesų, kuriuos sudarė dujos ir uolienos, vadinamos piroklitinėmis medžiagomis. Jos nutekėjo kalno šlaitais ir uždengė Pompėją ir šalimais esantį pakrantės miestą Herkulaniumą.
Dauguma pastarojo gyventojų turėjo laiko pabėgti, tačiau ne visi. Maždaug 340 žmonių žuvo miestelio pakrantėje buvusiose valčių pastogėse arba pačiame paplūdimyje.
Kaip šie nelaimingieji žuvo išlieka paslaptis. Remiantis 2001 metais pasiūlyta ir iki šiol dominavusia teorija, žmonės iš karto mirė nuo karščio sukelto šoko, nes karštis buvo toks, kad jų kraujas užvirė, o audiniai išgaravo.
Tačiau ne visi sutinka su tokia teorija. „Realybė tokia, kad minkštieji audiniai akimirksniu neišgaruoja esant bet kokiai temperatūrai, – sakė Jungtinėje Karalystėje veikiančio Tisaido universiteto biologijos antropologas Timas Thomsonas. – Manau, kad yra bendras sutarimas tarp tų, kas dirba su kaulais ir palaikais, kad tai tiesiog neįmanoma.“
Naujojo tyrimo išvadose, kurios neseniai buvo paskelbtos žurnale „Antiquity“, T. Thomsonas ir jo kolegos pasiūlė naują analizę ir teoriją apie tai, kaip mirė tie žmonės. Ir tai gali pakeisti požiūrį į visą šį istorinį epizodą. Jų panaudota metodika yra dalis besiformuojančio įrankių rinkinio ir leidžia antropologams itin detaliai tyrinėti palaikus žmonių, kurie patyrė itin aukštą temperatūrą, kaip, pavyzdžiui, kremuojant palaikus.
Naujojo tyrimo metu T. Thomsonas su kolegomis sutelkė dėmesį į du pagrindinius kaulų mėginių bruožus: baltymo kolageno buvimą ir pačiame kaule pastebėtą kristalinę struktūrą. Pagrindiniu baltymu jungiamuosiuose žmogaus audiniuose esantis kolagenas sudaro maždaug 20 proc. kaulo svorio, tačiau kaitinant kaulą jis dingsta. Tačiau mokslininkai jo nemažai aptiko daugumoje mėginių.
Be to, mokslininkai nustatė, kad kalcinio mineralo, vadinamo hidroksiapatito, kuris sudaro didžiąją dalį kaulo, struktūra nepakito taip, kaip būtų galima tikėtis, jeigu kaulas yra veikiamas itin aukšta temperatūra. Kartu šie gauti duomenys leidžia teigti, kad aukų minkštieji audiniai neišgaravo akimirksniu, bet kurį laiką liko nepaliesti.
„Tai yra elegantiškas požiūris į šį klausimą“, – sakė prie naujosios analizės neprisidėjęs Bornmuto universiteto bioarcheologas ir kaulų ekspertas Holgeris Schutkowski.
Jo teigimu, tyrimo duomenys rodo, kad „ilgiau vykstant išsiveržimui, minkštųjų audinių pakako apsaugoti skeletą nuo terminio poveikio“.
Varšuvos universiteto biologijos antropologė Elžbieta Jaskulska, kuri taip pat nėra susijusi su minimu tyrimu, pridūrė: „Tik įsivaizduokite, kiek raumenų turite ant savo šlaunies. Iš visų tų raumenų vandeniui išgaruoti reikėtų laiko, kad būtų pasiektas kaulas“.
T. Thompsonas ir jo kolegos taip pat aiškina, kad pirmojo ir karščiausio piroklitinių medžiagų išsiveržimo metu reikėtų laiko karščiui prasiskverbti pro valčių pastogių sienas, o vėliau ir viduje susigūžusių žmonių minkštuosius audinius. Jie spėja, kad viduje buvę žmonės akimirksniu neišgaravo, bet mirė lėčiau uždusdami nuo dulkių ir karščio, kuris sunaikino jų kvėpavimo takus.
Tačiau ankstesnės išgaravimo teorijos autorių naujieji T. Thompsono įrodymai neįtikina. Jie ir toliau laikosi savo teorijos ir teigia, kad kūnų padėtis, geležies nuosėdų ant kaulų buvimas bei kiti įrodymai paremia jų teoriją.
Šie mokslininkai neseniai žurnale „The New England Journal of Medicine“ paskelbė laišką, kuriame aprašo tai, kas jų nuomone, yra smegenų audinys iš vyro skeleto, aptikto Herkulaniume, kuris veikiamas itin didelio karščio pavirto stiklu. „Tai patvirtina, kad žmonės žuvo labai staigiai“, – sakė ankstesniam tyrimui vadovavęs Neapolio Federiko II universiteto teismo antropologas Pieras Paolo Petrone.
T. Thompsonas pripažįsta, kad sustiklėjęs smegenų audinys yra labai įdomus atradimas, tačiau jis mano, kad nuo ten iki išgaravimo yra loginis šuolis. Galbūt stiklėjimo procesas taip pat gali vykti tuomet, kai mažesnio karščio poveikis trunka ilgiau.
Visi šie debatai atspindi tai, su kokiais ilgamečiais iššūkiais susiduria mokslininkai, tyrinėjantys sudegusius kaulus. Siekdamas pašalinti šią kliūtį, T. Thompsonas tapo vienu iš keleto mokslininkų, sudegusiems ar apdegusiems kaulams tyrinėti ėmęsis naudoti naujų metodų rinkinį.
T. Thompsonas šią sritį vadina „kremavimo bioarcheologija“. Per pastarąjį dešimtmetį šiai sričiai smarkiai patobulėjus, mokslininkai ėmė atrasti svarbių dalykų, susijusių su tuo, kaip gyveno ir mirė senovės kultūros.
Pavyzdžiui, prieš dvejus metus grupė antropologų ir geochemikų pritaikė šiuos metodus tyrinėti netoli Stounhendžo aptiktiems kremuotiems palaikams, norėdami nustatyti, jog šios akmeninės struktūros statytojai nebuvo vietiniai gyventojai, bet veikiausiai atvyko iš Velso.
Šie metodai taip pat leidžia mokslininkams sudėlioti detales apie tai, kaip bėgant laikui skirtingose vietose kito laidojimo ritualai, ir tai, kokį vaidmenį jie vaidino skirtingose kultūrose. Šie metodai taip pat gali būti naudojami teismo medicinos analizėje, pavyzdžiui, analizuojant gamtos ir žmonių sukeltas nelaimes, kaip gaisrai ar teroro aktai.
„Tobulėjant šiems metodams, mes galime nauju būdu analizuoti žmonių palaikus, – sakė T. Thompsonas ir pridūrė, kad dabar tai daryti itin malonu. – Visi žino apie Vezuvijų. Visi žino apie Pompėją ir Herkulaniumą. ... Jaučiu tam tikrą asmeninį malonumą galėdamas prisidėti prie šių žinių.“
