Tokia sąveika yra žinoma kaip „kataklizminė kintančioji žvaigždė“. Tačiau dažnai tokia žvaigždė vadinama tiesiog žvaigžde-vampyre.
Egzistuoja dvinarės sistemos, kuriose mažesnioji žvaigždė (paprastai tai yra baltoji nykštukė – degeneruotų dujų žvaigždė, kurios masė beveik lygi Saulės masei) siurbia medžiagas iš savo didesnės kompanionės.
Tačiau šioje sistemoje dinamika yra dar keistesnė: dvinarė kompanionė yra rudoji nykštukė – dydžiu tarpinę tarp žvaigždžių ir planetų padėtį užimantis kosminis objektas, pernelyg mažas, kad jame galėtų vykti branduolinės (vandenilio virsmo heliu) reakcijos. Kartais tokie objektai yra vadinami „nepavykusiomis žvaigždėmis“.
Ši konkreti rudoji nykštukė buvo 10 kartų mažesnė už baltąją nykštukę dvinarėje sistemoje. Apie šį įvykį sužinota iš archyvinių duomenų, kuriuos 2016 metais surinko „Kepler“ teleskopas. Jis užfiksavo, kad žvaigždė smarkiai sužiba, tačiau duomenys buvo archyvuoti be įvykio užfiksavimo.
Neseniai viena automatizuota programa, analizuojanti turimus duomenis ir ieškodama žvaigždžių pokyčių, aptiko šį įvykį.
„Šis retas įvykis, kurį aptikome, yra itin didelis pliūpsnis iš nykštukinės novos, kurią būtų galima laikyti vampyrine žvaigždžių sistema, – paaiškino Australijos nacionalinio universiteto astronomas Ryanas Riddenas-Harperis. – Šie neįtikėtini „Kepler“ teleskopo duomenys parodė, kad per 30 dienų nykštukinė nova staiga tapo 1600 kartų ryškesnė, o vėliau greitai pritemo ir laipsniškai grįžo į savo normalų ryškumą.“
Šį šviesos pliūpsnį sukūrė aplink baltąją nykštukę akreciniu disku skriejanti materija. Toks pat procesas, tačiau didesniu mastu, vyksta aplink itin didžiules juodąsias bedugnes. Besisukantis diskas dėl trinties generuoja tiek daug karščio, jog įkaista iki baltumo.
Ir tai, savo ruožtu, sukelia tokius trumpalaikius įvykius. Kadangi žvaigždė nesimaitina nuolat, ji tai prigęsta, tai paryškėja. Ankstesnės, 2014 metais, „Kepler“ teleskopo atliktos, stebėjimo kampanijos metu taip pat buvo užfiksuota minėtoji žvaigždė, kuri tuo metu nesimaitino, taigi suteikė automatizuotai programai tam tikrą atskaitos tašką.
Tas pliūpsnis nebuvo tai, kam fiksuoti buvo sukurta automatizuota sistema. Anot mokslininkų, ji buvo sukurta fiksuoti ekstremalius energetinius įvykius, tokius kaip supernovų sprogimai ar neutroninių žvaigždžių susidūrimai.
Tačiau, kaip kartą pasakė Izaokas Asimovas, „geriausia frazė, kurią galima išgirsti mokslo srityje, yra ne ta, kuri sakoma padarius naują atradimą, tai ne „eureka“, bet „o čia labai įdomu...“
„Šios nykštukinės novos atradimas buvo netikėtas, kadangi mes ieškojome ne to. Tačiau ji suteikė puikių duomenų ir naujų įžvalgų apie tokias vampyrines žvaigždžių sistemas“, – sakė R. Riddenas-Harperis.
Ir šis atradimas taip pat parodė, kad automatizuota programa gali viršyti savo numatytus parametrus ir rasti trumpalaikius įvykius, kuriems užfiksuoti astronomai net nemanė naudoti šios programos.
Tačiau šiuo atveju buvo užfiksuotas ir vienas keistas dalykas. Tas ryškumo padidėjimas buvo neįprastas ir nebūdingas kitiems nykštukinių novų superblyksniams, o tai verčia mokslininkus manyti, kad šiuo atveju veikė kažkokie nauji fizikos dėsniai.
„Kitas etapas šiame projekte yra „šukuoti“ visus „Kepler“ teleskopo surinktus duomenis, – sakė mokslininkas. – Tai leis mums geriausiai suprasti sparčiausius sprogimus Visatoje. Be to, šio proceso metu mes galime aptikti kažkokių keistų įvykių, kurių kiti teleskopai neužfiksavo“.
Šio tyrimo išvados buvo paskelbtos leidinyje „The Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“.
