Kaip rašo sciencealert.com, šis išsiveržimas 1816 metų vasarą gerokai nusmukdė oro temperatūrą, tad buvo sunaikinti pasėliai ir augmenija. Iš dangaus krito negyvi paukščiai. Dėl didžiulio maisto trūkumo žmonės ėmė valgyti meškėnus ir balandžius. Tas laikotarpis yra žinomas „vulkaninės žiemos“ arba „metų be vasaros“ pavadinimu. Pasaulinė temperatūra vidutiniškai sumažėjo 1,1 Celsijaus.
Aliaskos universiteto mechanikos inžinierius Davidas Denkenbergeris dažnai šį išsiveržimą pateikia kaip pavyzdį, kai žmonės klausia apie atominės žiemos – šalčio ir tamsos laikotarpio po atominio karo – galimybes dabar.
„Tikrai yra istorinis precedentas, – sakė jis „Business Insider“. – Tik labai sunku priversti žmones mąstyti apie tokias didelio masto nelaimes.“
D. Denkenbergeris vadovauja pelno nesiekiančiai organizacijai „Alliance to Feed the Earth in Disasters“ (ALLFED), tyrinėjančiai būdus, kaip užtikrinti pasaulinį maisto tiekimą globalios katastrofos metu.
Jos teigimu, atominės žiemos atveju grybai, jūros dumbliai ir net iš lapų gaunamas cukrus galėtų sukurti tvarią „nelaimės dietą“.
Mokslininkai prognozuoja, kad didelio masto atominio karo tarp Indijos ir Pakistano (abi šalys plečia savo branduolinį arsenalą) metu galėtų būti detonuota 250 šimto kilotonų ginklų. Kiekviena tokia bomba būtų daugiau nei šešis kartus galingesnė už numestą ant Hirosimos.
Blogiausiu atveju juodų suodžių debesis galėtų užtemdyti dangų ir Saulę, smarkiai sumažindamas oro temperatūrą. Pagrindinėse žemės ūkio vietose būtų nebeįmanoma auginti grūdinių kultūrų, kiltų pasaulinis badas.
„Įvyktų momentinė klimato kaita, – leidiniui „Business Insider“ sakė vieno neseniai atlikto tyrimo, kurio metu nagrinėtas atominio karo tarp dviejų minėtų šalių poveikis, autorius. – Koks baisus tiesioginis atominių ginklų poveikis bebūtų, netiesioginis poveikis galėtų būti dar baisesnis.“
Tačiau D. Denkenbergeris sako, kad ir tokiu atveju būtų įmanoma kaip nors išsimaitinti, net jei žemė būdų sudeginta, o vėliau atslinktų didžiulis šaltis.
2008 metais paskelbtame moksliniame darbe kalbama apie tai, kaip grybai gali padėti išgyventi termobranduolinį holokaustą ir vėliau seksiančią atominę žiemą.
„To darbo išvadose nurodoma, kad, jeigu žmonės išnyktų, pasaulį vėl valdytų grybai, – sakė D. Denkenbergeris. – O aš pagalvojau: palaukite, o kodėl mums nepradėjus valgyti grybų ir taip apsisaugojus nuo išnykimo?“
Šis mokslinis darbas paskatino jį susimąstyti apie tai, kokie dar maisto produktai galėtų palaikyti žmonių gyvybę, sakė jis.
Grybai ir dumbliai gali augti be šviesos
Net jeigu atominė žiema pražudytų trilijonus medžių, grybai galėtų maitintis negyva medžiaga ir taip sukurti atsinaujinantį maisto šaltinį, maždaug trejus metus potencialiai galintį išmaitinti visus planetos gyventojus, paskaičiavo D. Denkenbergeris.
Kadangi grybai nėra priklausomi nuo fotosintezės, jie gali išgyventi ir be šviesos. Tas pats pasakytina ir dumblius.
„Dumbliai būtų labai geras maisto šaltinis, nes jie gali toleruoti mažą šviesos kiekį, – sakė D. Denkenbergeris. – Jie taip pat labai greitai auga. Atominės žiemos atveju žemė atvėstų greičiau nei vandenynai, todėl vandenynai išliktų šiltesni. Dumbliai gali toleruoti santykinai žemą temperatūrą.“
D. Denkenbergeris skaičiuoja, kad norint išmaitinti visus Žemės gyventojus, metams reikėtų apie 1,6 mlrd. tonų sauso maisto. Žmonės potencialiai galėtų užsiauginti tokį kiekį dumblių per 3-6 mėnesius.
Tačiau tam, kad gautų reikalingų maistinių medžiagų ir nesirgtų, žmonės negali pasikliauti vienu (ar dviem) maisto šaltiniais. Todėl D. Denkenbergeris sudarė lentelę, kuri rodo, kaip galėtų atrodyti tipinė 2100 kilokalorijų dieta po atominio karo.
Tokiame mitybos plane – mėsa, kiaušiniai, cukrus ir grybai. Taip pat jame būtų ir kiaulpienių ir arbatos iš spyglių, kurių sudėtyje yra vitamino C. Natūraliai augančios bakterijos taptų vitamino E, būtino smegenų funkcijai, šaltiniu.
D. Denkenbergeris sakė planuojantis toliau tyrinėti kitus natūralius maisto šaltinius, kurie galėtų augti netoli pusiaujo, kur ir po atominio karo dar būtų šiek tiek Saulės šviesos, nors oro temperatūra ir būtų žema.
„Vienas iš dalykų, apie kuriuose sužinojau persikėlęs į Aliaską, yra tas, jog net tose vietose, kur vasaros būna tokios šaltos, jog net medžiai ten neauga, iš tiesų galima auginti bulves“, – sakė jis.
Lapuose taip pat yra celiuliozės, iš kurios būtų galima gaminti cukrų, aiškino D. Denkenbergeris. Toks procesas jau vyksta biokuro gamyklose, kuri iš celiuliozės gaminamas cukrus, o iš šio – etanolis.
Kiek kainuotų maistas po atominio karo
Jeigu pasaulinė žemės ūkio sistema žlugtų, D. Denkenbergeris sako, kad esamos sauso maisto atsargos leistų 10 proc. pasaulio gyventojų prasimaitinti penkerius metus. To, žinoma, nepakaktų.
Tokių maisto produktų kaina dėl išaugusios paklausos padidėtų, pridūrė jis. „Man labai didelį nerimą kelia tai, jog maisto kainos išaugtų tiek, jog milijardas žmonių tiesiog negalėtų įpirkti maisto“, – sakė jis.
Taip pat būtų brangu kaupti didelius maisto kiekius ruošiantis galimai nelaimei. Pasak D. Denkenbergerio, tai kainuotų „trilijonus dolerių ir užtruktų labai ilgai“.
Jis paskaičiavo, kad džiovintų dumblių gamybos kaina siektų maždaug 1 JAV dolerį už puskilogramį. Tai galėtų būti mažiausia įmanoma sauso maisto kaina pagal nelaimės scenarijų.
Tai reiškia, kad pagaminti pakankamai dumblių visiems žmonėms planetoje išmaitinti kainuotų 3,2 trln. JAV dolerių. Tokia kaina, jo teigimu, turėtų reikšti, kad visi pasaulyje galėtų įpirkti tokio maisto.
Esama kūrybingų būdų pagaminti baltymų iš ... oro
D. Denkenbergeris yra pasiūlęs keletą technologinių sprendimų, kaip būtų galima pasigaminti nesandėliuojamo maisto. Pirmiausia jis rekomenduoja panaudoti natūraliai ore esančias dujas baltymams gaminti. Danijos įmonė „Unibio“ jau dabar kuria būdą, kaip paversti metaną į labai koncentruotus baltymus, kuriuos būtų galima džiovinti ir pakuoti kaip maistą žuvims. Silicio slėnyje įsikūrusi bendrovė „Calysta“ taip pat naudoja dujas, tokias kaip azotas ir metanas, žuvims bei gyvuliams šerti. Katastrofos atveju tokie baltymai galėtų būti naudojami ir žmonėms maitinti, sakė D. Denkenbergeris.
Jis taip pat sakė dirbantis prie NASA finansuojamo projekto, kuriuo siekiama nustatyti, kaip būtų galima šildymui panaudoti anglį be deguonies. Šio proceso metu turėtų išsiskirti vandenilis ir anglies dvideginis, kurį būtų įmanoma paversti baltymais.
Tačiau D. Denkenbergeriui nelabai patinka mintis naudoti dirbtinę šviesą, kaip LED, maistui auginti. Tai jis vadina paskutine galimybe.
„Deja, tai yra be galo neefektyvu ir brangu“, – sakė D. Denkenbergeris.
Todėl jo pelno nesiekianti organizacija ieško būdų, kaip auginti maistą šiltnamiuose ties pusiauju, kur dar būtų šiek tiek natūralios šviesos.
„Tuomet mes galėtume auginti praktiškai bet kokias kultūras gerokai pigiau, nei naudodami dirbtinę šviesą, – sakė jis. – O kadangi energijos nereikėtų labai daug, tą energiją galėtume panaudoti didesniam žmonių kiekiui išmaitinti, “
Šie sprendimai galėtų padėti ir kitų nelaimių atveju
D. Denkenbergeris ir žemės ūkio ir valdžios sektorių atstovai labiau sunerimę dėl tokių nelaimių kaip ugnikalnių išsiveržimai, o ne atominė žiema.
„Jei įvyksta kokia nors lokali nelaimė, paprastai pigiausias būdas yra tiesiog atgabenti grūdų, – sakė jis. –Tačiau tam tikromis aplinkybėmis, tarkime, jeigu sutrinka transportavimas, toks sprendimo būdas netiktų.“
Jis mano, kad kai kurie jo sprendimai, pavyzdžiui, cukraus ir baltymų gamyba iš lapų, galėtų būti pritaikyti išmaitinti žmones lokalios katastrofos atveju. Tačiau taip pat įmanoma sukaupti pakankamai maisto didelio masto nelaimei, tokiai kaip atominis karas tarp Indijos ir Pakistano, pridūrė mokslininkas.
„Nors jų branduolinis arsenalas yra gerokai mažesnis už JAV ar Rusijos, kai kurie modeliai vis tiek rodo, kad atominis karas tarp šių šalių galėtų sumažinti pasaulines maisto tiekimo apimtis 10-20 proc.“, – sakė jis.
„Mes daugiau maisto išmetame ir daugiau maisto sušeriame gyvūnams“, – sakė D. Denkenbergeris.
