Toli gražu ne visos politikos rūšys apima nacionalines ar visuotines grėsmes, rašoma weforum.org. Žinoma, krašto apsaugos institucijos dažnai turi planų ir procesų, paspartinančių sprendimų priėmimą ekstremalios rizikos atveju. Vis dėlto dažniausiai vyriausybės netinkamai analizuoja, koks galėtų būti blogiausias scenarijus ir kaip viskas prasidėtų, ką jau kalbėti apie ruošimąsi tokiems atvejams. Joms niekaip nepavyksta skirti pakankamai dėmesio ateičiai ir neapibrėžtiems įvykiams.
Neseniai Kembridžo universiteto Egzistuojančios rizikos tyrimų centro paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad šią situaciją būtina pakeisti. Jeigu bent viena katastrofinė grėsmė taptų tikrove dėl stichinės nelaimės, nelaimingo atsitikimo ar tyčinių veiksmų, žala gyventojų saugumui, gerovei ir potencialui būtų žmonijos istorijoje neregėto masto. Yra konkretūs veiksmai, kurių gali imtis vyriausybės, kad pasiruoštų tokiems atvejams, tačiau šiuo metu jie yra ignoruojami.
Šiandien susiduriame su įvairiopa rizika, pavyzdžiui:
1. neatitaisoma žala aplinkai dėl klimato kaitos ar masinio biologinės įvairovės praradimo;
2. kenkėjiškas arba netyčia kenksmingas dirbtinio intelekto naudojimas;
3. kenkėjiškas pažangių biologinių technologijų naudojimas arba netikėtos jų naudojimo pasekmės;
4. natūrali arba dirbtinė visuotinė pandemija;
5. tyčinis, netinkamai apskaičiuotas arba netyčinis branduolinių ginklų naudojimas.
Kiekviena iš pirmiau nurodytų rizikos rūšių galėtų sukelti beprecedentę žalą. Pavyzdžiui: pandemija greitai išplistų mūsų technologijomis hipersujungtoje planetoje, ir milijonai (gal net milijardai) žmonių atsidurtų pavojuje. Šiandieniniame globalizuotame pasaulyje, kuriame pilna visuotinių tiekimo grandinių, o prekės pristatomos į atokiausius Žemės kampelius, esame pažeidžiami labiau nei kada nors anksčiau. Antriniai katastrofos padariniai – nestabilumas, masinė migracija ir neramumai – taip pat gali būti pakankamai destruktyvūs. Jei įvyktų kuri nors iš minėtųjų nelaimių, mūsų palikuonys gautų praretėjusį, išsigandusį ir sužeistą pasaulį.
Kaip čia nutiko, jog esame tokie nepasiruošę, ir ar mūsų vyriausybės gali ką nors padaryti, kad mus apsaugotų?
Šiuolaikinė problema
Užkirsti kelią pražūtingiems scenarijams – šiuolaikinė problema. Rizika atsiranda dėl dabartinių populiacijos, informacijos, politikos, karybos, technologijų, klimato ir žalos aplinkai tendencijų.
Ši rizika yra didžiulis galvos skausmas vyriausybėms, kurios labiau įpratusios prie tradicinių grėsmių. Gynybos pajėgos buvo įsteigtos apsisaugoti nuo išorinių pavojų, daugiausia kitų šalių kariuomenių. Nacionalinio saugumo agentūrų svarba ėmė sparčiai didėti XX amžiuje, išaugus grėsmei šalių suverenitetui ir saugumui dėl organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, ekstremistinių politinių ideologijų ir įmantraus šnipinėjimo.
Deja, dabar šios grėsmės nėra pačios didžiausios. Technologiniai, aplinkos, biologiniai ir kariniai pavojai ne itin sutampa su vyriausybių susidarytu pasaulio vaizdu. Jie yra įvairiapusiai, visuotiniai, sudėtingi ir katastrofiniai.
Kaip jau minėjome, šiandien šios rizikos rūšys nėra vyriausybių prioritetas. Imant pavieniui, jų tikimybė yra nedidelė. Bėda ta, kad sunku parengti tinkamą atsaką tokios mažos tikimybės, tačiau didelio poveikio įvykiams. Be to, jie yra beprecedenčiai, t. y. dar neišmokome sunkios pamokos, kad reikia ruoštis blogiausiam scenarijui. Daugeliui pirmiau išvardytų rizikos rūšių tapti rimta grėsme prireiktų ne vieno dešimtmečio, o politikai nėra linkę planuoti taip toli į ateitį.
Šalių vyriausybės ir jas remiantys biurokratiniai aparatai yra nepajėgūs susidoroti su visuotinio masto pavojais. Jie neturi reikiamų programų ar įgūdžių suvaldyti ekstremalią riziką, na, nebent stichines nelaimes ir karines atakas. Valdininkai neretai kapstosi po senas problemas ir sunkiai sutelkia dėmesį į dabartį ar ateitį. Rizikos valdymas tikrai nėra stiprioji vyriausybių pusė, o technine kompetencija, ypač kalbant apie šias rimtas problemas, dažniausiai pasižymi kitos institucijos, ne vyriausybės.
Ko gero, didžiausią nerimą kelią tas faktas, jog bet koks bandymas sumažinti minėtąsias rizikos rūšis būtų naudingas ne konkrečiai šaliai, bet visam pasauliui ir ateities kartoms. Kai nauda – išsklaidyta, o išteklius reikia naudoti nedelsiant, kyla noras nieko nedaryti ir laukti, kol susigriebs kuri nors kita šalis.
Metas veikti
Nepaisant šių gąsdinančių iššūkių, vyriausybės gali ir privalo padidinti nacionalinį pasiruošimą ekstremaliems įvykiams.
Pirmas žingsnis – pačioms vyriausybėms pagerinti rizikos rūšių suvokimą. Tai padaryti daug sudėtingiau, nei atlikti geresnę analizę ar papildomus tyrimus. Būtina panaudoti visus turimus išteklius ir taikyti išsamias strategijas, norint suprasti, su kokiomis rizikos rūšimis susiduriame, jų priežastis, poveikį, tikimybę ir atitinkamų veiksmų savalaikiškumą.
Turėdamos tokį planą, vyriausybės gali užtikrinti saugesnę ir palankesnę ateitį savo piliečiams net jei jokia katastrofa taip ir neįvyks.
Laimei, kai kurios vyriausybės jau stengiasi geriau suprasti riziką. Pavyzdžiui: Jungtinė Karalystė pirmauja pasaulyje visų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo proceso taikymo srityje. Šis vertinimo procesas užtikrina, kad vyriausybė supranta visus pavojus, su kuriais susiduria jos valdoma šalis (stichinės nelaimės, pandemijos, kibernetiniai išpuoliai, kosminis oras, infrastruktūros griūtis). Taip pat jis padeda vietos gelbėjimo tarnyboms geriau pasiruošti daugeliui žalingų scenarijų.
Suomijos ateities komitetas yra puikus pavyzdys, kaip šalies parlamentas gali suburti komandą, papildančią vidaus politiką taip reikalingais ilgalaikiais planais. Tai savotiška ateities, mokslo ir technologijų politikos ekspertų grupė, patarianti priimant teisės aktus, darančius įtaką Suomijos ateičiai.
Singapūro strateginės ateities centras pirmauja vadinamojoje „horizontų žvalgos“ srityje. Tai metodų rinkinys, padedantis žmonėms galvoti apie ateitį ir galimų įvykių scenarijus. Tik nesupainiokite su prognozavimu. Centro darbuotojai tiesiog galvoja apie ateitį ir savo įžvalgomis dalijasi su politikais.
Kita vertus, nedaug valstybių vyriausybių gali pasigirti tokiais komitetais ir centrais. Jos privalo labiau stengtis suprasti gresiančią riziką ir imtis atitinkamų veiksmų. Kai kurioms šalims gali prireikti ir itin didelių pokyčių politikos ir ekonomikos srityse, kokie paprastai įgyvendinami po rimtos katastrofos. Negalime ir neturime laukti tokių struktūrinių pokyčių ar visuotinės krizės. Į ateitį žvelgiantys lyderiai privalo veikti dabar, kad geriau suprastų, kokie pavojai tyko jų šalių.
