Žiaurūs brakonierių veiksmai sukrėtė pasaulį ir paskatino imtis iki šiol neregėtos gelbėjimo misijos. Mokslininkai, gamtosaugininkai, žurnalistai ir Meksikos karinis jūrų laivynas suvienijo jėgas stengdamiesi išsaugoti šiuos nykstančius jūrų žinduolius ir surasti kaltininkus, negailestingai žudančius gyvūnus. Visą pasirengimą ir gelbėjimo operaciją fiksavo režisierius Richard Ladkani.
Jo sukurtas filmas „Šešėlių jūra“ (Sea of Shadows) National Geographic kanalu Lietuvoje bus rodomas gruodžio 16 d., rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
– Trumpai pristatykite savo filmą „Šešėlių jūra“?
– „Šešėlių jūra“ – tai filmas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas gyvūnų išnykimui ir tam, kas vyksta su mūsų planeta. O vyksta neįtikėtini dalykai – Meksikoje narkotikų karteliai ir Kinijos mafija ėmė bendradarbiauti, kad „užpultų“ vieną gražiausių mūsų planetos vietų, kurioje yra Kortezo jūra ir kurią Jacques Cousteau pavadino pasaulio akvariumu. Jie tai daro norėdami uždirbti milijonus dolerių. Nelegali žvejyba ir prekyba su Kinijos rinka jiems padeda gauti didžiulius pinigus. Toks godumas naikina planetą. Pamanėme, kad pasauliui svarbu žinoti, jog tai vyksta ir kad tai reikia sustabdyti.
– Pavojus yra svarbiausias šio filmo akcentas. Ar filmavimo metu jūsų komandai grėsė realus pavojus?
– Tai buvo pats pavojingiausias filmas, kokį tik esu kūręs, o savo biografijoje turiu jų nemažai – daugiau nei 50. Manau, kad ir visai komandai tai buvo pats pavojingiausias filmas. Ši juosta peržengė visas ribas, nes turėjome reikalų su Meksikos narkotikų karteliais ir Kinijos mafija. Supratome, jog aplinka bus nusiteikus priešiškai: pasamdėme asmens sargybinius, buvome saugomi visą parą ginkluotos ir neginkluotos apsaugos, namuose, kuriuose gyvenome, buvome įsirengę stebėjimo sistemą. Nepaisant to supratome, jog jei kartelio nariai norės mus nužudyti, jie ateis ir padarys tai. Todėl turėjome būti budrūs.
Po kurio laiko visi suprato, kad užduodami klausimai pastato juos į keistą situaciją – karinis jūrų laivynas ir kartelis turėjo kovoti tarpusavyje. Būtent tada ir susidūrėme su didžiausiais sunkumais. Vienas iš kartelio vadeivų pasiuntė žmogų į mūsų namus, kad šis parodytų mums savo ginklą ir prigrasintų. Tuomet supratome, kad turime kuo greičiau iš čia dingti, jei norime likti saugūs.
– Kaip sužinojote apie nykstančią Kalifornijos jūrų kiaulių rūšį?
– Pirmą kartą apie tai išgirdau iš ankstesnio mūsų filmo „Dramblio kaulo žaidimas“ aktorių, kurie man papasakojo apie situaciją Meksikoje ir kad yra nykstanti jūrų kiaulių (banginių) rūšis. Niekada apie tai nebuvau girdėjęs.
Labai nustebau, sužinojęs, kad planetoje jų likę mažiau nei 15. Pradėjau regzti planus, o tada prie mūsų prisijungė Leonardo DiCaprio: „Palaikau jus su Kalifornijos jūrų kiaulėmis susijusiu klausimu. Labai noriu išgelbėti šiuos gyvūnus. Aš paremsiu jūsų filmą ir padėsiu rinkodaros bei platinimo klausimais“. Tai viską pakeitė. Po penkių savaičių prasidėjo gelbėjimo operacija ir mes jau dirbome. Filmo kūrimas užtruko pusantrų metų. Per tą laiką tapo dar svarbiau papasakoti pasauliui, kas vyksta Meksikoje ir kad šie nuostabaus grožio gyvūnai yra beveik išnykę.
– Ar sunku buvo rasti šiuos gyvūnus laukinėje gamtoje?
– Ketinome tapti pirmieji pasaulyje, kurie nufilmuos Kalifornijos jūrų kiaules. Abejojome, ar jas apskritai pamatysime ir ar galėsime nufilmuoti. Jie tai neįvyktų, kaip galime papasakoti istoriją? Kaip pasakyti pasauliui, kad tuo reikia pasirūpinti? Tai buvo didžiulė rizika iš kūrybinės pusės – vykti ten su itin brangia įranga neturint jokių garantijų.
Laukėme 4–5 savaites, kad galėtume plaukioti laivu dvylika valandų per dieną. Išgyvenome emocijų pakylimus ir nuopuolius visą laiką galvodami, kad mums nepavyks. Bet tą akimirką, kai išgirdome, kad netoliese plaukioja dvi ar trys jūrų kiaulės, adrenalinas ėmė veržtis per kraštus. Mes visi šaukėme: „O, Dieve! Pagaliau atėjo ši akimirka.“
Mūsų komandoje buvo 90 mokslininkų, 15 laivų. Pasiruošėme turimą įrangą, tačiau matėme, kai pelekas pasirodo vos sekundei ir vėl dingsta. Buvo sunku jas rasti, nepaprastai sunku. Kai iš tiesų priartėjome, visi sulaikė kvapą. Įsivaizduokite, kad filmuojate gyvūną, kuris buvo amžina paslaptis. Esi pirmasis pasaulyje, kuris filmuoja Kalifornijos jūrų kiaules. Tai buvo panašu į Loch Neso monstro filmavimą. Žinai, kad ši medžiaga bus naudojama ateinančius šimtus metų, nes jei gyvūnas, deja, išnyks, vadinasi, liks tik ši medžiaga. Tai geriausias ir vienintelis įrodymas, kad jis kažkada egzistavo.
– Labai keistas yra faktas, jog vietiniai gyventojai neigia šių gyvūnų egzistavimą ir vadina tai mitu. Kodėl?
– Manau, tai lėmė politinės priežastys. Kalifornijos jūrų kiaulės jiems sukelia milžiniškų problemų, pvz. draudžia žvejoti tam tikrose teritorijose. Kadangi Kalifornijos jūrų kiaulė yra itin reta ir niekada nebuvo užfiksuota kamerų, jie tiesiog neigia jos egzistavimą ir bando įtikinti pasaulį, kad jos nėra.
Jei pasaulis nusisuks ir nekreips dėmesio į šią vietą, jie vėl galės grįžti į įprastas gyvenimo vėžes ir toliau užsiims kasdiene veikla. Manau, kad dezinformacijos šaltinis yra politika. Tačiau mes įrodėme, kad jie klysta.
– Kokį, jūsų nuomone, žiūrovai turėtų susidaryti įspūdį išvydę šį filmą?
– Labai noriu, kad pasaulis suprastų, jog esame ypatingai beviltiškoje situacijoje ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje. Turime rimtų problemų, kylančių visur – Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, Europoje ir ten, kur gyvūnai bei aplinka kenčia dėl žmonių godumo.
Svarbiausia filmo žinia yra viltis. Dar nevėlu Kalifornijos jūrų kiaulėms atsigauti, jei jas paliks ramybėje. Dėl to verta kovoti, net jei jų liko visai nedaug. Laikas pakeisti situaciją. Tikiuosi, kad tokios istorijos gali priversti pasaulį atsibusti ir suprasti, kad laimingą ateitį galime turėti visi – ir mes, ir mūsų vaikai.
– Ar šios problemos iškėlimas į tarptautinį lygmenį turėjo kokį nors poveikį Kalifornijos jūrų kiaulių situacijai?
– Šiuo metu filmas rodomas JAV, Jungtinės Karalystės, Meksikos ir Austrijos kino teatruose bei kino festivaliuose visame pasaulyje. Jis taip pat buvo rodomas Meksikos senate, Jungtinėse Tautose Ženevoje ir JAV valstybės departamento parodoje „American Films Showcase“. Visa tai padarė didžiulį poveikį – kuo daugiau žmonių jį pamatys, tuo didesnis spaudimas bus padarytas valdžios institucijoms, reguliuojančioms žvejybos taisykles Kortezo jūroje.
Didžiausias proveržis įvyko 2019 m. spalį. Meksikos valdžios institucijos – federalinis aplinkos apsaugos biuras (PROFEPA), Marina De Mexico (Semar) sekretoriatas, Nacionalinė akvakultūros ir žvejybos komisija (Conapesca), federalinė policija, žandarmerijos aplinkos skyrius ir generalinė respublikos prokuratūra (FGR) ruošiasi išsiųsti 14 federalinių inspektorių ir 600 kareivių į aukštumos įlanką, kad jie budriai stebėtų jūrų kiaulių prieglaudą. Tai puikus ženklas, kad vyriausybė pradeda rimtai žiūrėti į teisėsaugą šiame regione.
– Kokių veiksmų gali imtis žmonės, kuriuos sujaudino filmas „Šešėlių jūra“ ir šių gyvūnų likimas?
– Žiūrovai gali padaryti keletą dalykų. Pirmasis – pasirašyti mūsų „Change.org“ peticiją, kad išgelbėtumėte Kalifornijos jūrų kiaules ir Korteso jūrą nuo išnykimo. Jei norite aktyviai įsitraukti, parašykite laišką Meksikos vyriausybei – konkrečiai Meksikos aplinkos ir gamtos išteklių sekretoriui Victor Toledo. Tai pat galima aukoti Tarptautinei žemės lygai arba Jūrų priežiūros apsaugos draugijai – dviems organizacijoms, kurios atlieka nepaprastai svarbų darbą siekdamos užkirsti kelią nelegaliai žvejybai ir kontrabandai regione.
Galiausiai, skleiskite informaciją, pasakokite draugams apie šią problemą, nes kuo daugiau žmonių žinos apie Kalifornijos jūrų kiaules ir jų situaciją, tuo efektyviau galėsime spręsti šią problemą ir įsitikinti, kad valdžios institucijos vykdo savo įsipareigojimus saugoti ekosistemą.
