Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad toks bruožas veikiausiai – amžius užsitęsusios artimų giminaičių poravimosi tradicijos rezultatas.

„Habsburgų dinastija buvo viena įtakingiausių Europoje, – komentuodamas tyrimą mini jo iniciatorius Romanas Vilasas, Santjago de Kompostelos universiteto profesorius. – Bet ji buvo žymi ir dėl incesto, galop tapusio giminės nunykimo priežastimi.“

Karališkosios giminės linijos Ispanijos atšaka nutrūko 1700-asiais, mirus karaliui Karoliui II, taip ir nesugebėjusiam susilaukti įpėdinio dėl, kaip manoma, su kraujomaiša susijusių priežasčių. Tik ar incestas paliko savo pėdsaką dar ir didikų veiduose, lig šiolei buvo neaišku.

Kad išsiaiškintų, ar į akis krentantis žandikaulis galėjo būti kraujomaišos pasekmė, R. Vilasas ir jo vadovaujama komanda kreipėsi į dešimtį veido ir žandikaulių chirurgijos specialistų su prašymu ištirti 66 penkiolikos Habsburgų dinastijos atstovų portretus, rašoma portale „Live Science“.

Chirurgams pavyko identifikuoti 11 bruožų, priskiriamų, moksliškai tariant, mandibulinio prognatizmo požymiams. Pastarąjį terminą reikia suprasti tiesiog kaip apatinio žandikaulio atsikišimą į priekį.

Specialistai bandė aptikti ir keletą kitų bruožų, bylojančių apie vadinamąjį maksilinį trūkumą – būklę, nustatomą esant nepakankamai išsivysčiusiems viršutinį žandikaulį sudarantiems kaulams.

Tyrimui skirtos publikacijos autoriai hipotetiškai numanė, o vėliau – įrodė, kad šios dvi būklės yra susijusios, nulemtos tų pačių genų derinių ir, pagaliau, priskiriamos ypatumui, gavusiam Habsburgų žandikaulio pavadinimą.

Chirurgų buvo paprašyta nustatyti kiekvieno Habsburgų dinastijos atstovo veido deformacijos laipsnį. Netruko paaiškėti, kad Marijai Burgundietei, Burgundijos hercogienei, į šeimą įsiliejusiai 1477-aisiais, mandibulinis prognatizmas buvo būdingas mažiausiai, o Pilypui IV, 1621–1640 metais karaliavusiam Ispanijoje ir Portugalijoje, – labiausiai.

Penki karališkosios dinastijos nariai, išsiskyrę prasčiausiai išsivysčiusiais viršutiniais žandikauliais, – tai Maksimilianas I, pradėjęs valdyti kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius 1493-iaisiais, Maksimiliano duktė, jo sūnėnas, sūnėno proanūkis ir Habsburgų dinastiją užbaigęs Karolis II.

Gavę duomenis apie minėtų žandikaulio anomalijų paplitimą, tyrimo autoriai nustatė per kelis amžius plitusios kraujomaišos mastą. Kad tai atliktų, jie nagrinėjo didžiulį giminės medį, kuriame surašyta 6 tūkst. vardų, priklausiusių dvidešimties kartų atstovams. Palyginę incesto atvejus su portretuose matomomis veidų deformacijomis, mokslininkai konstatavo, kad kraujomaiša tikrai turėjo įtakos mandibulinio prognatizmo pasireiškimui.

Kitaip sakant, asmenys, gimę iš tėvų giminaičių, išsiskyrė labiausiai čia aptariamos deformacijos paženklintais veidais. Taip pat pavyko nustatyti, kad kuo artimesni giminės buvo kokio nors asmens tėvai, tuo prasčiau išsivystę viršutinio žandikaulio kaulai jam atitekdavo.

Taigi, labai tikėtina, kad Habsburgų žandikaulio priežastis – ne kas kita, o kraujomaiša, dėl kurios įvyksta homozigotiškumas – vienodų genų paveldėjimas iš abiejų tėvų. Poruojantis giminaičiams homozigotiškumo atvejų pasitaiko daug dažniau nei įprastai, nes tokie individai turi daug daugiau vienodų genų.

Vis dėlto būtina paminėti, kad atliktas tyrimas nebuvo itin išsamus, todėl jo autoriai pripažįsta, kad teigti, jog Habsburgų žandikaulį lemia kraujomaiša, galima tik su tam tikromis išlygomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (46)