Gigantiška Jupiterio audra, Didžioji Raudonoji Dėmė, artimoje ateityje neišnyks. Dešimtmečius manyta, kad ji rimsta, bet tai, tikriausiai, susiję su debesų judėjimu ir nykimu, o ne su pačios audros silpimu.
Buvo nerimaujama, kad Didžioji Raudonoji dėmė gali išnykti. Kadaise ji buvo tokia didelė, kad ten būtų tilpusios trys Žemės dydžio planetos – dabar sutalpintų vos kiek daugiau nei vieną. Nors apie garsiosios audros traukimąsi žinota nuo 1878 metų, jo tempas 2012 metais paspartėjo. Tai sukėlė nuogąstavimus, kad artėja jos pabaiga.
Negana to, anksčiau šiais metais zondu Juno darytose Jupiterio nuotraukose matomi nuo Didžiosios Raudonosios dėmės atsiskiriantys 100 000 kilometrų skersmens raudoni „drūzgai“.
Bet šis trupėjimas nereiškia, kad audra sklaidosi ir rimsta, sako Philip Marcus iš Kalifornijos universiteto Berklyje, pristatęs atradimus Amerikos Fizikų draugijos susitikime Seattle.
Didžiosios Raudonosios dėmės sveikata anksčiau buvo vertinama pagal atvaizdus debesų, skriejančių virš centrinio sūkurio – manyta, kad susitraukiantys debesys reiškia ir silpstančią audrą. Bet nors debesys sūkurį tikriausiai veikia, pačios audros palaikymui jie nėra būtini, sako Marcus.
Naudodamas kompiuterinius modelius, jis su kolegomis išsiaiškino, kad Juno užfiksuotą „eižėjimą“ iš tiesų sukėlė retas įvykis: ciklonai, kurie Jupiterio atmosferoje dažni, susidūrė su audros dar neįtrauktais pro šalį skriejančiais debesimis. Toks smūgis suknežino debesis, kurie atrodo raudoni, nes yra virš audros, tad labiau veikiami Saulės UV spinduliavimo. Taip susidaro įspūdis, kad atskyla Didžiosios Raudonosios Dėmės dalys.
Marcus sako buvęs nustebęs, kaip nesunku buvo simuliuoti byrėjimą, kuris „primygtinai prašėsi paaiškinimo”.
„Nuostabu regėti, kaip šios sudėtingos temos paaiškinimui pasitarnavo skaitmeninės simuliacija,” sako Leigh Fletcher iš Leicesterio universiteto, JK. Turėtume atsargiau daryti išvadas, remdamiesi vien nuotraukomis, kai galutinai nesuprantame audros aplinkos, priduria jis.
Parengta pagal Gege Li, www.newscientist.com.
