Nuo 1977 iki 1980 metų maždaug 4 tūkst. amerikiečių karių buvo nurodyta išvalyti buvusią atominių bombų bandymų vietą Enivetoko atole. Jie surinko užterštą dirvą kartu su kitomis radioaktyviomis atliekamos, įskaitant karinę techniką, betoną ir metalą. Ir visa tai buvo paslėpta po betoniniu Runito kupolu.
Šiame krateryje yra saugoma tiek radioaktyvių atliekų, kad pakaktų užpildyti 35 olimpinio dydžio baseinus. Didžiąją dalį atliekų sudaro apšvitinta dirva, kurioje yra daug plutonio – izotopo, kuris įkvėptas sukelia plaučių vėžį.
Kylant jūros vandeniui (nuo 1993 metų jis pakilo maždaug 7 mm), vanduo ėmė skverbtis po kupolu esančią į dirva, taip nutiko, nes pati duobė nebuvo išbetonuota. Taigi, kylantis jūros vanduo grasina šį kapą paskandinti arba atverti.
Prieš atliekant atominių bombų bandymus, Enivetoko atolo gyventojai buvo perkelti į netoliese esančias salas. Šiandien iš keturiasdešimties atolo salų tik trys yra saugios žmonėms. Šiuo metu čia gyvena apie 650 žmonių.
Saloje, kurioje yra Runito kupolas, niekas negyvena.
2013 metais JAV energetikos departamentas pranešė, kad į jūrą iš po kupolo galėtų skverbtis radioaktyvios medžiagos, tačiau tokiu atveju „nebūtinai ženkliai pakistų radiacijos dozė, kurią gauna vietos gyventojai“.
Tačiau jūros lygis aplink Maršalo Salas ir toliau kyla. Prognozuojama, kad iki 2030 metų jis pakils 3-16 cm, tad salų pakrantes dažniau skalbs audros ir daugės potvynių. Manoma, kad iki 2100 metų kupolas gali atsidurti po vandeniu.
Vietos gyventojai baiminasi, kad pažeista ši struktūra gali kelti naują grėsmę jų sveikatai. Pastaruoju metu kupolas ėmė aižėti ir byrėti, o tai didina riziką, jog stiprios bangos jį atvers. Tokiu atveju į vandenį pateks dar daugiau radioaktyvių atliekų, kurios privers vietos gyventojus vėl palikti savo namus.
„Jeigu jis atsivers, daugumos žmonių čia nebebus“, – sakė vietos mokytoja Christina Aningi. – Mums tai tarsi kapinės.“
Mokslininkai nežino, kad radiacijos lygis yra kenksmingas
Jūrų radiochemikas Kenas Buesseleris planuoja netoli kupolo paimti dirvos mėginių. Leidiniui „The Business Insider“ jis neseniai sakė, kad nuogąstavimai dėl radiacijos lygio gali būti perdėti.
„Cezio yra visur, plutonio yra visur. Jo gauna su maistu ir gerdami“, – sakė jis.
Enivetoko atolo gyventojai turėtų įkvėpti ištekėjusio plutonio arba gauti tiesioginį sąlyti su užterštu vandeniu per žaizdas – tik tokiais atvejais sulauktų neigiamų pasekmių sveikatai.
Visgi, mokslininkai ir toliau tiria radiacijos poveikį šiose salose.
„Negali jos paragauti, užuosti ar paliesti. Taigi, toks nematomas dalykas gali labai pakenkti, io juk niekas to nenori“, – sakė K. Buesseleris.
