Kaip rašo livescience.com, mūsų evoliucinė istorija rodo, kad daugelis svarbiausių adaptacijų atvejų – ne tik protas, bet ir sudėtingesnės gyvūnų ir ląstelių formos, fotosintezė ir pati gyvybė – buvo išskirtiniai įvykiai, nutinkantys vieną kartą. Todėl jie buvo ir labai menkai tikėtini. Mūsų evoliuciją būtų galima palyginti su laimėjimu loterijoje, tik evoliucija buvo gerokai mažiau tikėtinas įvykis.

Visata yra stulbinamai plati – tiesiog neaprėpiama. Paukščių Take yra daugiau nei šimtas milijardų žvaigždžių, o regimojoje Visatos dalyje – mažutėje Visatos dalelytėje, kurią esame apžvelgę – yra daugiau nei trilijonas galaktikų.

Nors apgyvendinti pasauliai ir yra retas dalykas, bet milžiniškas jų skaičius – planetų yra tiek pat, kiek ir žvaigždžių, o gal ir daugiau – leidžia spręsti, kad ten yra daug gyvybės. Tad kur visi yra? Tai vadinama Fermi paradoksu. Visada yra didžiulė ir sena, joje užtenka laiko ir vietos vystytis intelektui, tačiau jokių to įrodymų nėra.

Ar gali būti taip, kad yra paprasčiausiai mažai tikėtina, jog intelektas apskritai gali išsivystyti? Deja, neturime galimybių tyrinėti už žemės ribų esančią gyvybę, kad atsakytume į šį klausimą. Tačiau galime tyrinėti maždaug 4,5 milijardo metų apimančią Žemės istoriją ir pasižiūrėti, kur evoliucija kartojasi, o kur – nesikartoja.

Evoliucija kartais kartojasi – skirtingos rūšys atskirai priartėja prie panašių rezultatų. O jei evoliucija kartojasi dažnai, tada ji gali būti tikėtina ar netgi neišvengiama.

Egzistuoja įspūdingų vadinamosios konverguojančios evoliucijos pavyzdžių. Tarkime, išnykęs sterblinis vilkas, gyvenęs Australijoje, turėjo panašią į kengūros sterblę, bet visais kitais atžvilgiais atrodė kaip vilkas, nepaisant to, kad išsivystė iš kitos žinduolių grupės. Kitas atvejis – sterbliniai kurmiai, sterblinės skruzdėdos ir sterblinės skraidančios voverės. Įdomu tai, kad visa Australijos evoliucijos istorija, kai po dinozaurų išnykimo žinduoliai ėmė įgyti skirtingų savybių, atsispindi ir kituose žemynuose.

Kiti įspūdingi konverguojančios evoliucijos atvejai – delfinai ir išnykę ichtiozaurai: jie įgijo panašią formą, kad galėtų plaukioti vandenyje, taip pat paukščiai, šikšnosparniai ir pterozaurai, konvergentiškai įvaldę gebėjimą skraidyti.

Konvergenciją galima pastebėti ir atskirų organų atveju. Akys vystėsi ne tik stuburiniams – jas turi ir nariuotakojai, aštuonkojai, kirmėlės, medūzos. Stuburiniai, nariuotakojai, aštuonkojai ir kirmėlės taip pat atskirai išvystė nasrus. Kojos konvergengentiškai išsivystė nariuotakojams, aštuonkojams ir keturiems žuvų tipams (riešapelekėms žuvims, klounžuvėms, rombinėms rajoms ir dumblašokliams).

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į svarbų niuansą. Visi šie konverguojančios evoliucijos paliesti gyvūnai priklauso tikrųjų daugialąsčių (Eumetazoa) grupei. Tikrieji daugialąsčiai – sudėtingos sandaros gyvūnai, pasižymintys simetrija, turintys burną, žarnyną, raumenis ir nervų sistemą. Skirtingi tikrieji daugialąsčiai panašioms problemoms atrado panašius sprendimus, tačiau leidusi tam įvykti sudėtinga kūno sandara buvo unikali. Sudėtingi gyvūnai istorijoje išsivystė tik kartą – tai leidžia spręsti, kad jų išsivystymas buvo menkai tikėtinas.

Stebėtina, kad daugelis esminių evoliucijos istorijos įvykių yra unikalūs ir, ko gero, buvo menkai tikėtini. Vienas tokių atvejų – kaulinio stuburinių gyvūnų skeleto išsivystymas, suteikęs galimybę dideliems gyvūnams persikelti į sausumą.

Sudėtingos eukariotinės ląstelės, iš kurių sudaryti visi augalai ir gyvūnai, turinčios branduolį ir mitochondriją, išsivystė tik kartą. Lytį apibrėžiantys skirtumai išsivystė tik kartą. Vienkartinis įvykis yra ir fotosintezė, padidinanti gyvybės gaunamos energijos kiekį ir gaminanti deguonį. Prie šių vienkartinių įvykių galima priskirti ir žmogaus lygio intelektą. Yra sterblinių vilkų ir sterblinių kurmių, bet sterblinių žmonių nėra.

Kai kur evoliucija kartojasi, o kai kur – ne. Jei ieškotume vien tik evoliucinių konvergencijų, gautas vaizdas būtų iškreiptas. Gali pasirodyti, kad konvergencija yra taisyklė, o mūsų evoliucija yra tikėtina. Bet jei ieškotume nekorvenguojančios evoliucijos atvejų, jų būtų daugybė, o esminiai įvykiai, sudėtingi adaptacijos atvejai, panašu, yra mažiausiai pasikartojantys, tad ir menkiausiai tikėtini.

Be to, šie įvykiai priklausė vienas nuo kito. Žmonės negalėjo išsivystyti, kol neišsivystė žuvų kaulai, leidę joms išropoti į sausumą. Kaulai negalėjo išsivystyti tol, kol neatsirado sudėtingi daugialąsčiai gyvūnai. Sudėtingiems daugialąsčiams gyvūnams reikėjo sudėtingų eukariotinių ląstelių, o sudėtingoms ląstelėms reikėjo deguonies, kuri gaminama fotosintezės proceso metu.

Nė vienas iš šių įvykių nenutiktų be gyvybės atsiradimo – išskirtinio įvykio visų vienkartinių įvykių grandinėje. Visi organizmai kilo iš vieno protėvio. Tad, kiek galima spręsti remiantis mokslu, gyvybė atsirado tik vieną kartą.

Įdomu tai, kad ši raida truko stebėtinai ilgai. Fotosintezė išsivystė prabėgus 1,5 milijardo metų po to, kai atsirado Žemė. Eukariotinės ląstelės išsivystė po 2,7 milijardo metų, sudėtingi daugialąsčiai gyvūnai – po keturių milijardų metų, o žmogaus intelektas – prabėgus 4,5 milijardams metų po Žemės susiformavimo. Tai, kad šios naujovės buvo tokios vertingos, tačiau jų raida užtruko taip ilgai, leidžia spręsti, jog jos buvo nepaprastai menkai tikėtinos.

Menkai tikėtinų įvykių seka

Tokios vieną kartą atsiradusios naujovės ir itin svarbūs laimingi atsitiktinumai galėjo sukurti evoliucinių kliūčių ar filtrų grandinę. Jeigu taip iš tiesų nutiko, tuomet mūsų evoliucija nebuvo tik paprastas laimėjimas loterijoje. Tai buvo tarsi laimėjimas keliose loterijose iš eilės. Kitaip tariant, kitose planetose panašūs esminiai prisitaikymai galėjo išsivystyti per vėlai, kad intelektas atsirastų dar iki tol, kol jų žvaigždė tapo supernova, o galėjo ir apskritai neatsirasti.

Įsivaizduokime, kad intelektas priklauso nuo septynių menkai tikėtinų evoliucinių inovacijų: gyvybės atsiradimo, fotosintezės, sudėtingų eukariotinių ląstelių, lyčių skirtumų, sudėtingų daugialąsčių gyvūnų, kaulinio skeleto ir paties intelekto išsivystymo, o kiekvieno iš jų atsiradimo tikimybė buvo 10 procentų. Tuomet tikimybė, kad išsivystys protingos gyvybės formos, tėra tik viena iš 10 milijonų.

Sudėtingos adaptacijos gali būti ir dar mažiau tikėtinos. Tam, kad išsivystytų fotosintezė, reikėjo daugybės baltymų, pigmentų ir membranų adaptacijų. Tikrųjų daugialąsčių atsiradimui taip pat prireikė didžiulės gausos anatominių naujovių – nervų, raumenų, burnos ir panašiai.

Tad gali būti, kad kiekvienos iš šių septynių esminių inovacijų išsivystymo tikimybė tebuvo vienas procentas. Jeigu taip yra, tada intelektas išsivystytų tik vienoje iš šimto trilijonų gyvenamų planetų. O kadangi gyvenamos planetos yra retenybė, tuomet gali būti, kad mes esame vienintelė intelektu pasižyminti gyvybės forma visoje galaktikoje, o gal ir visoje regimojoje Visatoje.

Tačiau mes egzistuojame. Ko gero, tai turėtų kažką reikšti. Jei evoliucijai sėkmė nusišypso vieną iš šimto trilijonų kartų, kokia būtų tikimybė mums atsidurti būtent toje planetoje, kurioje būtent taip ir nutiko?

Tiesą sakant, tikimybė atsidurti tokiame visiškai menkai tikėtiname pasaulyje yra šimtas procentų. Juk kitaip negalėtume skaityti šio straipsnio – negalėtume aptarti pasaulio, kuriame nebūtų išsivysčiusi fotosintezė, eukariotinės ląstelės ar gyvūnai. Tai vadinama antropiniu principu: Žemės istorija turėjo leisti išsivystyti intelektu pasižyminčiai gyvybės formai, nes kitu atveju dabar negalėtume apie tai svarstyti.

Panašu, kad intelekto išsivystymas priklauso nuo menkai tikėtinų įvykių grandinės. Tačiau, turint omenyje milžinišką planetų skaičių, viskas atrodo tarsi begalinis kiekis beždžionių, barškinančių begaliniu kiekiu rašomųjų mašinėlių, kad kažkur būtų sukurtas „Hamletas“. Ir tas menkai tikėtinas jų kūrybos rezultatas esame mes.