„Teisingumo gultas“, priešingai nei kai kurie abejonių keliantys įrenginiai, iš tikrųjų buvo naudojamas. Net nėra aišku, kas išrado šį šiurpų daiktą. Žinoma, kad jį naudojo senovės graikai, vėliau – anglai, prancūzai ir rusai. Panašūs kankinimo įtaisai naudoti visame pasaulyje ir tikrai ne šiaip sau –„teisingumo gultas“ buvo labai efektyvus.
Nors būta įvairių versijų, „teisingumo gultas“ buvo skirtas sąnariams ištempti, juos išnarinti ir net nutraukti galūnėms. Tokį gultą sudarydavo platforma, kuri dažniausiai būdavo montuojama kampu, ir viena ar dvi ritės. Kai kurie kankinimo įrenginiai žmogų tempdavo iš abiejų pusių, kiti - tik iš vienos. Žmogaus sąnariai yra stebėtinai stiprūs, todėl būdavo pasitelkiamos svertys ir papildomi mechanizmai.
Net sunku įsivaizduoti, kokį skausmą sukeldavo šis įrenginys. Istorikai teigia, kad pirmiausia tempimą pajusdavo pečiai, alkūnės ir čiurnos, o tada – ir keliai bei klubai. Tempimas virsdavo išnarinimais ir visiškais kaulų atskyrimais. Tuo pat metu būdavo ištempiami ir raumenys.
Šaltiniai teigia, kad kančia būdavo ne tik fizinė, bet ir psichologinė. Kremzlių trūkinėjimas būdavo lengvai girdimas, kaip ir kankinio riksmai. Kartais budeliai vieną kalinį versdavo stebėti kito kankinimą.
Tempimas dažnai būdavo tik dalis ant „teisingumo gulto“ patiriamos kančios. Budeliai savo aukas tuo pačiu degino, badė ir mušo. „Teisingumo gultas“ buvo laikomas kankinimo, o ne egzekucijos įrankiu, tačiau retas kalinys išgyvendavo sukeltas kančias. Žinoma, tai priklausydavo ir nuo to, kada žmogus ryždavosi prisipažinti ar išduoti savo bendrus.
„Teisingumo gultas“ buvo naudojamas kalėjimuose. Į jį dažnai patekdavo žudikai, vagys ir sąmokslininkai. Tokie kankinimo įrenginiai plačiau naudoti iki XVIII amžiaus pabaigos.
