Dažniausiai išgirdę apie šaltąją dykumą pirmiausia pagalvojame apie Antarktidą ir Arktį. Kur čia bėda: juk žmonės praktiškai jose negyvena, o ir ledo yra, taigi kokios dar vandens trūkumo problemos? Ten taip, bet yra ir visai kitokios zonos. Jos susidariusios aukštai kalnuose. Viena tokių gyvenamų teritorijų yra Himalajuose. Jos pavadinimas – Ladakas.
Ši Indijai priklausanti teritorija turi svyruojančią aukščio amplitudę nuo 2,5 km iki 7,5 km. Išsidėsčiusi aukščiau įprastų kritulių debesų zonos, todėl per metus čia iškrinta geriausiu atveju iki 100 mm kritulių. Maždaug aštuntadalis to kas įprasta Lietuvai. Vandeniu čia gyvenantys žmonės nuo seno apsirūpina iš tekančių upių, kurios susidaro iš vasaros metu tirpstančių ledynų, kurie susiformavę aukštesniuose kalnų slėniuose bei ledo kepurėse.
Net geriausiais laikais būdavo didelis pavasarinis sausmetis, trunkantis maždaug nuo gegužės pradžios iki vėlaus birželio. Visas žiemos šaltukas žemumose jau ištirpęs, bet aplinka dar ne pakankamai šilta, kad aukščiau esantis ledynas pradėtų tirpti. Be tirpsmo nėra vandens. Nei žmonėms nei augalams.
Klimato kaita daug ką pakeitė. Ledynai tirpsta sparčiau, bet gaudami mažiau kritulių žiemomis nebeatsistato į prieš tai buvusias pozicijas. Taip ledynų tirpimo laiko pradžia vis labiau tolsta, nes jis būna aukštesnėse vietose.
2013 metais vietinis gyventojas Sonamas Wangchukas sugalvojo genialią idėją kaip problemą išspręsti. Reikia patiems sukurti nedidelius ledynus. Skamba beprotiškai? Iš tiesų ne. Net idėja nėra visiškai nauja.
Dar XX amžiaus pradžioje buvo sugalvota panaši mintis. Vandenį bandė saugoti ledo pavidalu iškastuose kanaluose. Tačiau toks sprendimas reikalavo didelių priežiūros kaštų, be to buvo neefektyvus. Saulės spinduliai pasiekdavo didelį plotą taip saugomo vandens ir jis pradėdavo greitai atitirpti. O vos pratirpęs nutekėdavo, susigerdavo į aplinką itin greitai. Ką pakeitė Sonamas?
Jo idėją, kad ledą reikia saugoti vertikaliai. Tai tinka tik ledo dykumoms, nes dienomis aplinkoje būna pliusinė temperatūra, vanduo skystas, tuo tarpu naktimis oras gali atšalti net iki -20 laipsnių pagal Celsijų, todėl vanduo sušąla.
2014 metais projektas buvo išbandytas praktiškai. Buvo įrengti vertikalūs vamzdžiai purškiantys vandenį aplinkui. Tam net nereikėjo sudėtingos įrangos, nes vandeniui purkšti reikalingą slėgį sukuria gravitacija – vanduo būna paduodamas iš aukščiau esančių šaltinių. Itin smulkūs vandens lašeliai per kelias savaites sukuria ledo kalną.
Pavasarį saulė tirpdo tik nedidelį išorinį tokio mažo ledyno sluoksnį. O iš vidaus storasis sluoksnis prikaupęs šalčio vėsina išorę ir ji tirpsta kur kas lėčiau. Todėl tokia stūba išsilaiko bent mėnesį aprūpindama vandeniu.
Už sėkmingą projektą autorius, o vėliau ir visa vietinė bendruomenė sulaukė ne vieno tarptautinio paskatinimo pinigais bei žinoma įvertinimo pasauliniu mastu. Tokios stūbos vis populiarėja. Vietiniai prie jų sodina augalus, kurie gavę vandens greičiau auga. Tokie kūriniai yra ir traukos objektai turistams. 2016 metais vietiniai įrengė kavinę vienoje iš stūbų.
Kodėl jos taip vadinamos? Šis aukštinis Himalajų regionas ribojasi su Tibeto regionu. Bemaž pusė čia gyvenančių, ypač aukštumose, yra tibetiečių budistai. O budistų religiniai kulto objektai yra stūpos. Jie panašios apvalios, piramidiškai į viršų kylančios formos.
