Šį žemyną aptiko, atkurdami Viduržemio jūros regiono (nuo Ispanijos iki Irano) geologijos evoliuciją, informuoja cnn.com.
Žemynas vadinasi Didžioji Adrija, jis – Grenlandijos dydžio. Maždaug prieš 140 mln. metų žemynas atskilo nuo Šiaurės Afrikos ir atsidūrė po Pietų Europa.
Didelė tikimybė, kad esate buvę virš šio žemyno, tik to nežinojote.
„Pamirškite Atlantidą, – teigė tyrimo autorius, Utrechto universiteto pasaulio tektonikos ir paleontografijos profesorius Douwe van Hinsbergenas. – daugybė turistų nežino, kad atostogauja ant dingusio Didžiosios Adrijos žemyno.“
Tyrimas buvo išspausdintas rugsėjį žurnale „Gondwana Research“.
Tyrinėjant kalnų grandinių evoliuciją matyti ir žemynų evoliucija.
„Dauguma mūsų tyrinėtų kalnų grandinių kilo iš vieno žemyno, kuris prieš 200 mln. metų atskilo nuo Šiaurės Afrikos, – teigė D. van Hinsbergenas. – Vienintelė išlikusi žemyno dalis – ruožas nuo Turino, kuris eina per Adrijos jūrą iki bato, kurio formos yra Italija, kulno.“
Geologai vadina šį regioną Adrija, o tyrimo autoriai neseniai atrastą žemyną vadina Didžiąja Adrija.
Viduržemio jūros regione geologai nevienodai suvokia plokščių tektoniką. Plokščių tektonika – teorija apie tai, kaip susiformavo vandenynai ir žemynai bei kitos žemės dalys. Pagal šią teoriją, plokštės nesideformuoja, kai juda vienos šalia kitų didelių poslinkio linijų teritorijoje.
Tačiau Turkijoje ir Viduržemio jūros regione situacija visiškai kitokia.
„Trumpai tariant, tai geologinė maišatis – viskas išlenkta, perlaužta, iškilę. Palyginus (su šiuo regionu), Himalajai yra gana paprasta sistema. Ten yra kelios poslinkių linijos, skiriamos apie 2000 km atstumo“, – aiškino D. van Hinsbergenas.
Beveik visa Didžioji Adrija buvo po vandeniu, dengiama seklių jūrų, koralinių rifų ir nuosėdinių uolienų, iš pastarųjų susiformavo uolos. Kai Didžioji Adrija atsidūrė po Pietų Europa, uolų regionai tapo kalnų grandinėmis Alpėse, Apeninuose, Balkanuose, Graikijoje ir Turkijoje.
„Dažniausiai kalnų grandinės susiformuoja, kai viena plokštė užslenka ant kitos. Mūsų tyrimo metu padaryta daug įžvalgų – apie vulkanizmą, žemės drebėjimus ir kt., kurias jau taikome kitose sferose. Tam tikru mastu galima netgi prognozuoti, kaip tolimoje ateityje atrodys koks nors regionas“, – pasakojo tyrimo autorius.
Pasak tyrėjų, tiriant kalnų grandines Viduržemio jūros regione, buvo bendradarbiaujama su įvairių šalių mokslininkais, kadangi reikėjo ištirti apie 30 šalių, iš kurių kiekviena su sava geologija, žemėlapiais ir anksčiau egzistavusiomis idėjomis apie kilmę.
Pasitelkę plokščių tektonikos rekonstrukcinę programinę įrangą, tyrėjai analizavo vieną sluoksnį po kito ir pasiekė laikotarpį, kai žemynai atrodė visai kitaip nei šių laikų žemėlapyje.
Tyrėjai išsiaiškino, kad Didžioji Adrija tapo atskiru žemynu maždaug prieš 240 mln. metų triaso periodo laikotarpiu.
„Sudarinėjant (ankstesnių laikų) žemėlapį, išryškėjo Didžioji Adrija ir kelių mažesnių žemynų blokai, kurie dabar, pvz., yra Rumunijos, Šiaurės Turkijos ar Armėnijos dalys, – aiškino D. Van Hinsbergenas. – Kalnų grandinėse dar galima įžvelgti viršutinių pradingusių žemynų kilometrų deformuotų liekanų. Likusi žemyno plokštės dalis, kuri buvo apie 100 km storio, atsidūrė po Pietų Europa, Žemės mantijoje. Ją galima rasti pagal seismines bangas maždaug 1 500 km gylyje.“
Jau ne pirmą kartą aptinkamas pradingęs žemynas.
2017 m. tyrėjai paskelbė radę Gondvanos superkontinento liekanų. Šis superžemynas pradėjo skilinėti prieš 200 mln. metų. Likusią jo dalį padengė lava, dabar ji – po Mauricijaus sala, esančia Indijos vandenyne.
2017 m. rugsėjį kita tyrėjų komanda, atlikdami tyrinėjimus pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, aptiko dingusį Zelandijos (angl. Zealandia) žemyną, kuris yra apie 800 m po vandenynu.
Didžiosios Adrijos žemynas – ne pirmas rastas žemynas ir, sprendžiant iš pastarųjų metų tyrinėjimų, nebus paskutinis atradimas.
