Tai – krūtų draskytuvas. Iš esmės, pavadinimas taikliai nusako šio daikto esmę. Už netinkamą elgesį moterys galėjo būti kankinamos ir tokiu daiktu. Į šias žnyples būdavo įstatoma krūtis, tuomet budeliai jas suspausdavo, giliai susmeigdami aštrius smaigus. Bandydami palengvinti sau darbą ir padidinti kančią, budeliai savo įrankius dažnai įkaitindavo ugnyje.
Tačiau tikroji kankynė prasidėdavo tik po to – krūtys ar jų dalys būdavo nuplėšiamos šalin nuo kūno. Moterys tokios kančios įprastai neišgyvendavo, mirdavo nukraujavusios ar dėl skausminio šoko. Išgyvenusios būdavo sužalotos visam gyvenimui.
Taip būdavo baudžiamos vyrams neištikimos moterys arba tos, kurios slapta pasidarydavo abortą. Kartais krūtų draskytuvais kankintos ir raganavimu įtariamos moterys ar tos, kurios bandydavo pasprukti iš sutartų vestuvių.
Pats krūtų draskytuvas yra gan paprastas įnagis, nors jam sukurti reikėjo nemažai kalvio darbo. Prisiminkite, kad elektrinių įrankių nebuvo, todėl viską reikėjo suformuoti kūju ir priekalu. Krūtų draskytuvą sudaro 3-5 atskiros detalės, kurios turėjo būti tvirtai sujungtos. Tiesa, kartais tokia pati kančia buvo sukeliama ir paprastesniais įnagiais – mėsos kabliais. Kita vertus, tam naudoti ir sudėtingesni įrankiai – prie sienų tvirtinami „vorai“ turėjo daugiau smaigų ir moterims sukeldavo dar didesnes kančias.
Sunku pagalvoti, kiek laiko žmonės praleido, bandydami išrasti efektyvesnius kankinimo būdus. Patys žiauriausi iš jų šiandien yra muziejuose, o ir kankinimų mes nebetoleruojame, todėl į ateitį galime žiūrėti bent su nedidele kruopele optimizmo.
