Ar 12 kilometrų yra gilu? Pasirodo, tai giliau nei giliausias vandenyno taškas – Marianų įduba. Tiesą sakant, tai yra giliausia skylė, kurią mes kada nors iškasėme savo planetoje, skelbia „Science Alert“.
Ši skylė yra vadinama „Kola Superdeep“ gręžiniu ir ji niekada nieko bendro neturėjo su iškastinio kuro gavyba. Gręžinys egzistuoja tik mokslo tikslams.
Kai aštuntajame dešimtmetyje sovietų mokslininkai pradėjo gręžtis į Žemės gelmes, jie tai darė norėdami sužinoti daugiau apie planetos plutą.
„Tiesa yra tokia, kad mes mažiau žinome apie tai, kas yra po mūsų kojomis, nei apie tai, kas yra kitoje Saulės sistemos pusėje“, – aiškina Hankas Greenas.
Per ateinančius 24 metus mokslininkai tai gręžė, tai ne. Nors jiems nepavyko nusileisti taip giliai kaip jie norėjo, iki 1994 m. jie buvo įveikę kiek daugiau nei 12 kilometrų.
Tai tikrai nėra dalykas, į kurį reikėtų numoti ranka: toks gylis dar šiandien yra pasaulinis rekordas. Gręžimo technologija, kurią jie turėjo sukurti, kad galėtų tiek giliai kasti, yra gana nuostabi.
Bet ko mes iš tikrųjų išmokome iš viso šio sunkaus darbo? Kaip paaiškina H. Greenas, mes sužinojome labai daug!
Pirma, tai, kad 12 kilometrų gilyje yra vanduo. Mokslininkai tuo net nebūtų patikėję, jei nebūtų matę savo akimis.
Beveik 7 kilometrų gylyje, jie aptiko mikroskopines fosilijas iš 24 rūšių seniai negyvų vienaląsčių organizmų.
Jie taip pat gavo prieigą prie 2,7 milijardo metų senumo uolų, o tai yra nuostabu – tačiau šios uolienos pasirodo esančios iššūkiu, kurio mokslininkams nepavyko įveikti.
Kodėl? Kadangi jų temperatūra buvo apie 180 laipsnių Celsijaus, maždaug 80 karščiau, nei prognozavo mokslininkai, ir jie negalėjo praeiti pro tokį karštį.
Ar kada nors sugalvosime, kaip nusileisti dar toliau? Na, 1994 metai buvo labai seniai, todėl nereiktų sakyti – ne.
