Kaip rašo sciencealert.com, parsinešęs radinį namo, D. Hole įvairiais būdais bandė jį perskelti. Vyras buvo įsitikinęs, kad viduje – auksas.
Jis išbandė viską – diskinį pjūklą, kampinį šlifuoklį, grąžtą, net nardino radinį į rūgštį. Net ir statybinis kūjis buvo bejėgis ir nepaliko nė žymės.
Rastos uolienos perskelti nepavyko, nes tai nebuvo aukso grynuolis, o kur kas vertingesnis radinys – itin retas meteoritas. D. Hole tai pavyko išsiaiškinti po kelerių metų.
„Jis atrodė tarsi nulipdytas, duobėtas. Tokius dalykus sukuria skrydis per atmosferą, jų paviršius lydosi, ir atmosfera juos tarsi lipdo“ – leidiniui „The Sydney Morning Herald“ sakė Melburno muziejaus geologas Dermotas Henry.
Nesugebėjęs perskelti uolienos, D. Hole radinį nugabeno į Melburno muziejų, kad uoliena būtų identifikuota.
„Esu matęs daugybę uolienų, kurias žmonės palaiko meteoritais“, – D. Henry sakė žurnalistams.
Iš tiesų, 37 metus muziejuje dirbantis D. Henry apžiūrėjo tūkstančius uolienų ir iš jų, tik du kartus žmonės buvo atnešę meteoritą. D. Hole atvejis – vienas iš jų.
„Jei pamatėte tokio dydžio uolieną ir ją pakėlėte, ji neturėtų būti tokia sunki, koks yra šis meteoritas“, – žurnalistams sakę Melburno muziejaus geologas Bill Birch.
Mokslininkai neseniai pristatė šio 4,6 mlrd. metų senumo meteorito tyrimą. Pagal radimo vietą kosminis klajūnas pavadintas Meriboro (Maryborough) meteoritu. Perpjovę 17 kg meteoritą deimantiniu pjūklu, mokslininkai išsiaiškino, kad procentiškai didelę jo dalį sudaro geležis, kas priskiria radinį H5 chondritų klasei. Atvėrus meteoritą, viduje matyti mažyčiai susikristalizavę metaliniai mineralų lašeliai, vadinami chondrulėmis.
„Meteoritai iš tiesų yra pats pigiausias būdas tyrinėti kosmosą. Jie perkelia mus laike, suteikia pakankamai užuominų apie mūsų Saulės sistemos (o tame tarpe ir Žemės) formavimąsi, chemiją ir amžių.
Kai kurie leidžia užmesti akį į mūsų planetos gilumą. Kai kuriuose meteorituose būna „žvaigždžių dulkių“, kurios senesnės net už Saulės sistemą – kas mums demonstruoja, kaip kuriasi ir vystosi žvaigždės, ir kuria periodinės lentelės elementus. Kiti reti meteoritai gali turėti organinių molekulių – tokių, kaip aminorūgščių, vadinamųjų statybinių gyvybės blokelių“ aiškina D. Henry.
Ir nors mokslininkai kol kas tiksliai negali pasakyti, iš kur atkeliavo šis meteoritas – ar kiek seniai jis yra Žemėje – vis dėlto jie turi versiją.
Mūsų Saulės sistema kadaise buvo besisukanti dulkių ir chondritinių uolų visuma. Galiausiai gravitacija sutraukė šias dulkes į planetas, o didžioji dalis likučių – virto asteroidų juosta.
„Šis meteoritas greičiausiai atkeliavo iš asteroidų juostos, esančios tarp Marso ir Jupiterio, o iš jos išklydo veikiausiai į jį atsidaužus kitam asteroidui – o tada galiausiai atklydo ir į Žemę“, – pasakoja D. Henry.
Datavimas anglimi rodo, kad Meriboro meteoritas Žemėje jau yra 100-1000 metų, o 1889-1951 metais buvo pastebėta daug krentančių meteoritų, tad tai visai gali būti šio klajoklio atvykimo į Žemę laikai.
Mokslininkai teigia, kad Meriboro meteoritas yra daug retesnis už auksą. Australijos Viktorijos valstijoje tokių rasta tik 17, o šis yra antras pagal dydį – jį aplenkė tik 55 kg pavyzdys, identifikuotas 2003 m.
„Tai tėra septynioliktas rastas toks meteoritas Viktorijos valstijoje, o aukso grynuolių yra rasta tūkstančiai“, – sako D.Henry. Meteorito tyrimo ataskaita skelbiama „Proceedings of the Royal Society of Victoria“, o pats meteoritas eksponuojamas Melburno muziejuje.
