Išdrikusi didžiulė neolito laikotarpio gyvenvietė, atkasta Motzos rajone maždaug penki kilometrai į vakarus nuo Jeruzalės, buvo įkurta prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų, o savo klestėjimo laikotarpiu po tūkstantmečio buvo šurmuliuojantis prekybos ir kitų veiklų centras, kuriame gyveno maždaug nuo dviejų iki trijų tūkstančių akmens amžiaus žmonių.

„Tai, labai tikėtina, didžiausias šio laikotarpio iškastinis atradimas Artimuosiuose Rytuose, leisiantis tyrinėti gerokai spartesniais šuoliais ir nužengti nepalyginamai toliau, nei esame šiandien, turint omenyje šioje gyvenvietėje esantį medžiagos kiekį, kurį galime apsaugoti“, – „Reuters“ sakė archeologas Laurenas Davisas iš Izraelio senienų tarnybos, kuri vykdo kasinėjimus.

Nors nežinome tikrojo šio senovinio miesto, kuris yra senesnis už Stounhendžą ir Egipto piramides, pavadinimo, vietovėje tebevykstantys kasinėjimai, kurie tęsiasi 18 mėnesių, jau atskleidė miesto, kuris išaugo tiek, kad savo klestėjimo metu apėmė 40 hektarų, pėdsakus.

Atrasta akmens amžių siekianti milžiniška gyvenvietė
Foto: Israel Antiquities Authority

Kai prieš maždaug 10500 metų gyvenvietė pradėjo formuotis, ji buvo gerokai mažesnė ir, ko gero, teužėmė vieną hektarą, tačiau per kitus 1500 metų ši gyvenvietė išsivystė į klestintį miestietišką centrą, kuriame buvo daug didelių pastatų, viešųjų paslaugų ir apeigų vietų.

Nuostabu tai, kad tokia svarbi senovės vieta taip ilgai buvo pasislėpusi. Prieš keliolika metų archeologai spėjo, jog po Motza gali egzistuoti kokia nors neolito laikotarpio gyvenvietė, tačiau palaidotojo miesto mastas ėmė matytis tik tuomet, kai neseniai prasidėjo kasinėjimai, kurie buvo šioje vietovėje vykstančių greitkelio tiesimo projekto darbų dalis.

„Tai viską keičia iš esmės – ši gyvenvietė drastiškai pakeis mūsų įsivaizdavimą apie neolito laikotarpį“, – „The Times of Israel“ tvirtino vienas iš mokslininkų Jacobas Vardi.

Iki šiol mokslininkai daugiausia galvojo, kad šis regionas buvo negyvenamas, nors atrodė, kad tokios žemės turėjo būti apgyvendintos: slėnis, kuriame jis išsidėstęs, pasižymi derlingomis sąlygomis ir nesudėtinga prieiga prie gėlo vandens palei Soreko upės krantus.
Kaip paaiškėja, ši žaliuojanti žemė ne tik buvo apgyvendinta – ji stulbinamai pažangiomis tam laikotarpiui inovacijomis suteikė visą foną tuometinei žmonių bendrijai.

Kitaip nei panašaus senumo dabartinėje Turkijoje buvęs Čatal Hiujuko miestas, Motzos metropolis pasižymėjo patogiomis laisvomis alėjomis tarp pastatų, leidusiomis laisvai vaikščioti, o Čatal Hiujuko gyventojai, panašu, turėjo griebtis kopėčių, kad galėtų išlipti iš savo būstų ir laipioti per statinius.

Kitose miesto dalyse sėkloms ir maistui, įskaitant lęšius ir avinžirnius, laikyti buvo naudojamos specialios daržinės.

Tokie pažangūs architektūros, statybos ir miesto sprendimai nebuvo atsitiktinumas.

Atrasta akmens amžių siekianti milžiniška gyvenvietė
Foto: Israel Antiquities Authority

Kultūriniai artefaktai ir tokie meno dirbiniai kaip apyrankės ir medalionai, išlikę miesto kapuose ir kitose vietose, įrodo, kad ši bendruomenė turėjo ir prekiavo pačiais įvairiausiais egzotiniais dalykais.

„Šios dovanos patvirtina faktą, jog jau šiuo senovės laikotarpiu miesto gyventojai vykdė mainus su tolimų vietovių gyventojais“, – savo pranešime aiškina mokslininkai.

„Kapuose, be kitų dalykų, buvo rasta unikalių iš akmens pagamintų objektų. Nėra aišku, iš kokio tipo akmens jie pagaminti. Taip pat rasta daiktų, pagamintų iš obsidiano (vulkaninio stiklo) iš Anatolijos ir jūros kriauklių, kurių dalis atkeliavo iš Viduržemio jūros, o dalis – iš Viduržemio jūros“, – tęsiama pranešime.

Kasinėjant taip pat rasta titnago įrankių, įskaitant ietigalius, naudotus medžioklei ir veikiausiai kovoms, taip pat kirvius bei įvairiausius ašmenis ir geležtes.

Kai kurie iš šių įrankių buvo naudojami ūkininkavimui – jie leido mieste vystytis žemės ūkiui: buvo auginami kviečiai, miežiai ir pupos.
Mokslininkų teigimu, senovėje šio miesto gyventojai ne tik augino javus, bet ir prižiūrėjo karves bei kiaules ir taip pat valgė jų mėsą. Jie galėjo būti pirma žinoma bendruomenė, prisijaukinusi ožkas.
Šioje vietoje gyvenę senovės žmonės ne visuomet buvo tokie pažangūs žemės ūkio srityje.

Atrasti suvalgytų gyvūnų kaulai leidžia spręsti, kad iš pradžių, kol gyvenvietė tapo modernesnė, miesto gyventojai galėjo būti medžiotojai ir rinkėjai. Šis vystymasis ir sėslumo etapas, ko gero, sutapo su sparčiu miesto dydžio augimu.

Kasinėjimai vietovėje vyksta toliau. Komanda tvirtina, kad atradimas neturi precedento, o visi reti ir paslaptingi čia randami objektai dar gali atskleisti labai daug.