Kaip rašo independent.co.uk, pasaulinė maistinių kultūrų įvairovė sumažėjo, nes sojos, rapsų, palmių ir kitos augalų monokultūros užima vis daugiau žemės.
Šie augalai apdulkintojams (bitėms ir kitiems vabzdžiams) suteikia maistinių medžiagų tik labai trumpą laiko tarpą, kuomet augalai žydi. Todėl šie augalai tampa nestabiliu maisto šaltiniu vabzdžiams, o jų skaičius kasmet vis mažėja. Intensyvus trąšų naudojimas padidino šią tendenciją.
„Ūkininkai augina daugiau augalų, kuriems reikalingas apdulkinimas, pavyzdžiui, vaisiai, riešutai ir aliejinių augalų sėklos, nes jiems auga paklausa ir jie turi didesnę rinkos vertę“, – sakė Maryland universiteto darbuotojas bei tyrimo bendraautorius David Inouye.
„Tyrime nurodoma, kad dabartinės tendencijos nėra palankios apdulkintojams, o šalys, kurios įvairina savo žemės ūkio augalus, gaus daugiau naudos nei tos, kurios plečiasi tik su vienodu pasėlių kiekiu“.
Jei vis dėlto sunku suprasti, kodėl apdulkintojai yra tokie svarbūs žmonių išlikimui, galėtume imti kalbėti apie bites. Kaip atrodytų pasaulis be bičių? Jos yra atsakingos už mažiausiai trečdalį mūsų kasdienio maisto, tad išnykus bitėms, tektų griebtis už galvos: kaip išmaitinti 7 milijardus planetos gyventojų. Net Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad jei išnyktų bitės, žmonija išvertų vos kelerius metus. Šis naujas tyrimas parodė, kad tokios liūdnos hipotezės yra keliamos ne be reikalo.
Mokslininkai išanalizavo Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenis apie lauko kultūrų auginimą nuo 1961 iki 2016 metų. Jie nustatė, kad mažiau apdulkintojų gali reikšti, kad derlius yra daug mažesnis arba netgi derliaus gali visai nebūti.
Žemės ūkis yra nestabiliausias Brazilijoje, Argentinoje, Paragvajuje ir Bolivijoje, kur sojų ūkių plėtra paskatino miškų naikinimą. Sojų produktai dažnai eksportuojami į Europą kaip galvijų pašarą.
„Sojų auginimas pasaulyje išaugo apie 30 proc.“, – sakė profesorius Marcelo Aizen iš Nacionalinės mokslo ir technologijų tyrimų tarybos (Conicet) Argentinoje.
„Tai problemiška, nes sojos laukuose buvo sunaikinta daugybė natūralių ir pusiau natūralių buveinių, įskaitant atogrąžų ir subtropinių miškų ir pievų.“
Remiantis „Global Change Biology“ paskelbtu tyrimu, Malaizijos ir Indonezijos palmių auginimas turi tą patį poveikį.
Nors šalys, pakeičiančios miškus su monokultūromis, yra labiausiai pažeidžiamos, kitos šalys taip pat tampa pernelyg priklausomos nuo apdulkintojų.
Pavyzdžiui, Europoje žemės ūkio paskirties žemės mažėja, nes miestų plėtra konkuruoja su žemės ūkio vieta. Nuo apdulkintojų priklausomi augalai yra pakeičiami nepriklausomais, pavyzdžiui, ryžiai keičia kviečius.
Tai sukelia problemų tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Danija ir Suomija.
Nors daugiausia problemų gresia skurdesniems regionams, monokultūrinių pasėlių pasekmės bus jaučiamos visame pasaulyje.
„Šis darbas turėtų parodyti politikams, kad reikia galvoti apie tai, kaip jie ketina apsaugoti ir skatinti apdulkintojų populiacijas, galinčias paremti didėjantį jų teikiamų paslaugų poreikį augalams, kuriems reikia apdulkinimo“, – sakė profesorius D. Inouye.
„Esmė yra ta, kad jei jūs didinate pasėlių, kuriems reikalingi apdulkintojai, skaičių, taip pat reikia įvairinti pasėlius ir įdiegti apdulkintojams palankią aplinką.“
Mokslininkai teigia, kad tikisi, jog tyrimai paskatins politikos formuotojus mažinti insekticidų naudojimą, o augalų kraštų eilutes ir gėlių juosteles, kad būtų galima įrengti lizdus ir maistą apdulkintojams.
Vartotojai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į konkrečius standartus, tokius kaip šešėliai, kurie yra auginami po medžio baldakimu, ir remia daug didesnę biologinę įvairovę.
