Genetinis organizmų modifikavimas, siekiant išgauti tam tikrus augalų ar gyvūnų bruožus nėra naujas reiškinys. Pirmąsias genetinio modifikavimo išraiškas galime atsekti jau prieš 30 000 metų, kai priešistorės žmonės prijaukino pirmuosius vilkus, rinkdamiesi paklusnesnius ir naudingesnius gyvūnus tolesniam selektyviam veisimui. Šunys, o vėliau ir paukščiai, arkliai, galvijai ir kiti gyvuliai būdavo atrenkami pagal įvairius kriterijus, nuo charakterio savybių iki kūno formos ar kailio ilgio, siekiant sukergti tik naudingas savybes turinčius egzempliorius, kad šios būtų perduotos jaunikliams, ir pamažu formuoti norimas gyvūnų veisles.

Lygiai taip pat atrenkami ir kryžminami buvo ir augalai. Pavyzdžiui, kukurūzo augalas iš pradžių buvo paprasta žolė, kuri turėjo tik kelias sėklas, panašias į šiandieninius kukurūzo grūdelius. Dėl natūraliai atsirandančių mutacijų, retkarčiais atsirasdavo augalų, turinčių daugiau sėklų nei kiti, ir būtent šie būdavo atrenkami ir toliau auginami, galiausiai išgaunant visai naujas augalo rūšis su didelėmis ir maistingomis burbuolėmis. Tokiu pačiu principu buvo pagerinti ir praturtinti kone visi vaisiai ir daržovės, kuriuos valgome šiandien. Morkos, iš balkšvų ir beskonių šaknų virtusios saldžiomis ir vitaminais praturtintomis daržovėmis, mažyčiai sėklų kupini bananai, tapę dideliais ir minkštais vaisiais ar dviejų centimetrų ilgio sūrūs laukiniai persikai, šiais laikais žymiai didesni ir pasižymintys švelniu skoniu yra tik keli iš pavyzdžių.

Nors selektyvaus veisimo procesas yra lėtas ir neatspindi šiuolaikinių biotechnologjų galimybių, jį galime laikyti vienu pirmųjų genetinio modifikavimo pavyzdžių, nes šiuo būdu buvo ir vis dar yra išgaunamos naujos veislės. Mutacijos gamtoje yra normalus reiškinys, kai pavyzdžiui, viena daržovė išdygsta žymiai saldesnė ar kitokios spalvos nei visos kitos ir tokiu būdu, specialiai atrenkant ir toliau auginant tik pageidautinas savybes turičius augalus ar gyvūnus galima išgauti veisles, kurių nerasime gamtoje ir kurios genetiškai skiriasi nuo „laukinių“ ar „natūralių“ šių organizmų versijų. Besivystant supratimui apie gyvų organizmų natūralias mutacijas ir jų ryšį su naujais ir galimai naudingais bruožais, praėjusio amžiaus trečiąjame dešimtmetyje pradėti naudoti tam tikri cheminiai junginiai arba radiacija, siekiant sukelti naujas atsitiktines mutacijas ir taip paspartinti naujų komercinių veislių atsiradimą.

Tačiau tikruoju perversmu mokslo srityje tapo po 1970 gimusi, ir per pastaruosius du dešimtmečius ypatingai ištobulinta moderni genetinė inžinerija. Ši naujoji technologija nuo paprasto selektyvaus veisimo skiriasi tuo, kad vietoje daugybės nežinomų pokyčių tūkstančių genų lygmenyje, pakeičiama tik vieno ar poros genų funkcija. Taip pat, šiems pokyčiams gali būti naudojami ir „įdiegiami“ genai iš kitų organizmų: pavyzdžiui, genas iš žuvies, gyvenančios Arkties vandenyne, gali būti naudojamas norint sukurti šalčiui atsparius pomidorus. Tai yra įmanoma dėl to, kad visi gyvi organizmai, kad ir kokie skirtingi beatrodytų, yra susiję genetiškai: pavyzdžiui, šunų ir žmonių DNR sutampa net 84 proc. Specifinių genų modifikavimas atvėrė dar nematytas galimybes: tapo įmanoma kurti žmonių organizmui labiau tinkamus ir pigesnius vaistus, naujas pasėlių veisles, kurios galėtų augti ypatingai aršiame ir besikeičiančiame klimate ar praturinti tam tikrus maisto produktus naudingomis medžiagomis.

Nepaisant didelio potencialo, naujos GMO technologijos vis dar susilaukia didelio visuomenės pasipriešinimo. Ši tendencija ypatingai ryški maisto atžvilgiu. Vartotojų baimės yra susijusios su galimais produktų maistingumo pokyčiais, toksišku poveikiu organizmui ar naujų alergenų atsiradimu. Dėl šios priežasties ir didžiulio vartotojų ir aktyvistų spaudimo, šiuo metu genetiškai modifikuotas maistas privalomai ženklinamas 64 šalyse. Europos Sąjungoje šių produktų reguliavimas yra ypatingai griežtas, ir genetiškai modifikuotus augalus ar gyvūnus pristatyti į rinką yra labai sudėtinga.

Paradoksalu, tačiau kol kas neegzistuoja mokslinių tyrimų, įrodančių bet kokią modifikuotų organizmų žalą žmonių ar gyvūnų sveikatai. Nepaistant to, dėl teorinės, tarkime, naujų alergenų grėsmės, šie produktai yra griežtai reguliuojami, kai realiai pavojingiems maisto produktams, pavyzdžiui braškėms ar riešutams – kurie alergiškiems žmonėms gali sukelti ypatingai stiprias ir net gyvybei pavojingas reakcijas – specialių sankcijų nėra.

Iš dalies, pasipriešinimas genetiniam modifikavimui gali būti paremtas tam tikrais religiniais ar politiniais įsitikinimais. Tačiau viena didžiausių aršios opozicijos priežasčių yra ta, kad vartotojai neturi pakankamai žinių, kaip veikia ir kam yra naudojamos genetinio modifikavimo technologijos ir dėl to jas laiko nepriimtinomis.

Latvijoje atliktas tyrimas atksleidė, kad vartotojai turi labai mažą supratimą apie genetiką, nes net pusė apklaustųjų teigė, kad „paprasti pomidorai neturi genų, bet genetiškai modifikuoti pomidorai turi genus“. Dar labiau vartotojus klaidina tai, kad etikėtės, įspėjančios, kad produktas pagamintas „be GMO“, taip pat yra naudojamos reklamos tikslais žymėti prekėms, tokioms kaip druska ar kraikas katėms, kurių apskritai nėra įmanoma modifikuoti genetiškai, nes jų kilmė nėra gyvi organizmai. Pasak jungtinio tyrimo tarp Ročesterio (JAV), Amsterdamo (Olandija) ir Kardifo (JK) universitetų, vartotojų nuomonės tampa ženkliai pozityvesnės GMO atžvilgiu, jei jiems detaliai paaiškinama, kaip veikia naujosios genetinio modifikavimo technologijos.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius pagaminti įvairūs GMO produktai padarė tikrą perversmą įvairiose srityse. Pavyzdžiui, anksčiau diabetu sergančių žmonių gydymui reikalingas insulinas būdavo išgaunamas iš kiaulės arba jaučio kasos, kuris dažnai sukeldavo nemalonius šalutinius poveikius. Genetiškai modifikuotų bakterijų pagalba pradėtas gaminti sintetinis insulinas yra identiškas tam, kurį gamina sveiko žmogaus organizmas, ir naujos technologijos dėka yra daug kartų pigesnis. Ypatingos inovacijos randamos ir maisto produktuose.

Italijoje atliktas modifikuotų kukurūzų tyrimas atskleidė, kad modifikuoti ir labiau klimatui prisitaikę kukurūzai duoda didesnį derlių negu įprasti pasėliai, ir turi mažiau toksinų, kuriuos paprastai sukelia ant augalų augantys pelėsiai. Taip pat, auginant įvairias GMO rūšis atsparias kenkėjams gali būti sumažinamas pesticidų naudojimas, arba visiškai jų atsisakoma.

Nepaisant to, kad per kelis dešimtmečius GMO vartojimo dar nėra rasta neigiamų padarinių, kuriuos šie produktai galėtų sukelti žmonių ar gyvūnų sveikatai, organizacijos kaip Greenpeace ar Fairtrade International aktyviai agituoja prieš bet kokį GMO naudojimą. Aktyvistai pabrėžia GMO produktų nenatūralumą ir tikina, kad jie yra pavojingi žmonėms ir aplinkai. Nors bandomųjų pasėlių niokojimas, protestai ir milijonus kainuojančios agitacijos kampanijos dažnai būna paremtos konspiracijos teorijomis, jos daro realią įtaką mokslo vystymuisi ir valdančiųjų institucijų sprendimams.

Geras to pavyzdys – vadinamieji auksiniai ryžiai. Dėl vitamino A trūkūmo, kasmet besivystančiose šalyse virš 500 000 tūkstančių vaikų praranda regą, ir pusė jų dėl papildomų komplikacijų miršta. Ši problema ypatingai ryški pietryčių Azijoje, kur pagrindinę raciono dalį sudaro ryžiai, o vaisių ir daržovių tarp neturtingų žmonių suvartojama labai nedaug. Norint išspręsti šią problemą, buvo sukurti genetiškai modifikuoti geltonos spalvos „auksiniai“ ryžiai, turintys žymiai didesnį betakaroteno kiekį, kurio dėka žmogaus organizmas gali pagaminti pakankamai vitamino A. Nors šių ryžių projektas buvo pristatytas dar 1999 metais ir leidimas juos auginti išduotas tokiose šalyse kaip JAV ir Kanada, dėl ypatingai stiprios Greenpeace ir kitų organizacijų agitacijos prieš genetiškai modifikuotus produktus, auksiniai ryžiai vis dar nėra leidžiami auginti tokiose šalyse kaip Bangladešas ar Filipinai, kur yra labiausiai reikalingi.

Be abejonės, absoliučiai vengti GMO, maitintis organiškais ar neorganiškais produktais yra laisvas vartotojų pasirinkimas. Tačiau aktyvi agitacija ir paranoja GMO produktų atžvilgiu užkerta kelią pažeidžiamiausiai visuomenės daliai turėti priėjimą prie naujų technologijų, kurios galėtų išspręsti didžiules sveikatos ir maisto trūkūmo problemas. Siekdami parodyti pasauliui šios problemos svarbą, 2016 metais virš 100 Nobelio premijos laureatų pasirašė laišką, skirtą Greenpeace, Jungtinėms Tautoms ir pasaulio vyriausybėms, skatindami atkreipti dėmesį ir pakeisti nusistovėjusias normas GMO atžvilgiu, teigdami kad „<…> opozicija, paremta emocijomis ir dogmomis, kurią paneigia faktai turi būti sustabdyta. Kiek neturtingų žmonių pasaulyje turės mirti, kad suprastume, jog tai yra „nusikaltimas prieš žmoniją“? “

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (73)