Kodėl žmonės taip lengvai netenka kantrybės, kai kyla ginčas dėl vieno ar kito kalbinio dalyko? Kas kursto juos valandų valandas ginčytis su nepažįstamais žmonėmis interneto pokalbių svetainėse, vidury nakties pulti taisyti rašybos klaidas ar net pereiti prie grasinimų?
Kalbos, kuriomis mes kalbame, turi itin didelę reikšmę mūsų savijautai, savojo „aš“ pajautimui, tad nieko keista, kad subtilesni jų aspektai gali nesunkiai tapti kovos lauku. Pavyzdžiui, tikros aistros kyla dėl anglų k. žodžio „disinterested“ vartojimo. – kada jį vartoti teisinga, kada ne.
Čia pateikiame keletą įsimintiniausių nesutarimų, ginčų ir kontroversijų.
Apostrofo katastrofa
Vadinamasis „kovotojas gramatikos lauke“ taiso parduotuvių vitrinas Bristolyje, Anglijoje, daugiau nei dešimtmetį. Jo skaudama vieta – paprastos daugiskaitos painiojimas su savybiniu linksniu, kuris anglų kalboje paprastai žymimas apostrofu ir raide „s“. Išvydęs iškabą, tarkim, „Amy‘s Nail‘s‘, jis kaipmat lipduku užklijuos antrąjį apostrofą.
Paklaustas BBC žurnalistų, ar tokia jo misija neatrodo jam pačiam nelegali, jis atsakė: „Pirmiausia, didesnis nusikaltimas, kai apostrofas dedamas klaidingai“. Lingvistas Robas Drummondas nesutinka: „Nėra gerai, kai apostrofas fetišuojamas, tarsi jų naudojimo taisyklės amžinos ir nepajudinamos, rašo jis, – ir tada puolama ugdyti aplinką, kurioje priimtina su pasimėgavimu kapstytis po kitų žmonių lingvistinius kompleksus“.
Žodis „disinterested“ – ką jis slepia? Ar jūs tikrai „abejingi“?
Šį žodį vartokite savo rizika. Jeigu norite juo pasakyti „abejingas, nesidomintis“, tada pasiruoškite kontratakai, nes armija žmonių puls įrodinėti, kad šiuo atveju reikia vartoti „uninterested“ ir kad „disinterested“ reiškia „nešališkas, objektyvus“. Jie karštai gina, jų įsitikinimu, teisingą reikšmės variantą.
Problema yra ta, kad jeigu koks nors žodis dažniau vartojamas išreikšti vieną dalyką nei kitą, tuomet iš tiesų jis tą pirmą dalyką ir pažymi: neįmanoma kariauti su lingvistiniu konsensu. Tačiau pedantiškai nusiteikusios auditorijos tas faktas neįtikina. Oksfordo anglų kalbos žodynas mums nurodo, kad „disinterested“, kaip žodis, reiškiantis „nesidomintis“, „abejingas“, vartojamas nuo 17-ojo amžiaus, jei ne anksčiau – kiek bet kurio stilisto, tiek poeto Johno Donne‘o.
Patriarchalinis požiūris
„Tai įžeidimas visai jūreivių kartai... juk laivas kaip motina“, – šiais metais savo įniršį liejo admirolas lordas Westas, kalbėdamas apie Škotijos jūrų muziejaus sprendimą nebevartoti „ji“ („she“, anglų k.) rašant apie laivus savo informaciniuose ženkluose. Toks žingsnis išprovokavo audringus debatus; feministės tvirtino, kad tokia tradicija yra anachronizmas ir „įsišaknijęs patriarchalinis požiūris“, tuo tarpu jūrų pasaulio entuziastai puolė į atlapus, aiškindami, neva „politinis korektiškumas visiškai nuvažiavęs nuo bėgių“.
Skirtingai nei anglų kalboje, kitose kalbose negyviems objektams neišvengiamai priskiriamos giminės, ir yra net įrodymų, jog tokia tradicija turi įtakos tam, ką žmonės apie tuos daiktus galvoja. Pavyzdžiui „tiltas“ vokiečių kalboje yra moteriškos giminės, ispanų kalboje – vyriškos. Vokiečiai, paprašyti mokslininkų parinkti atitinkamų asociacijų su šiuo žodžiu, paminėjo tokius būdvardžius kaip „graži“, „elegantiška“ „daili“ ir „grakšti“, o ispanai vardijo – „didelis“ „stiprus“, „tvirtas“ ir „aukštas“.
„Nucular“ karas
Tas faktas, jog George‘as W. Bushas buvo pašiepiamas dėl savo kalbinių „perliukų“, šiandien mums atrodo neįprastas, ir tiek. Bet tuo metu daugelis buvo sunerimę dėl to, kad žmogus, atsakingas už galingiausią pasaulyje branduolinį arsenalą, nesugeba taisyklingai ištarti žodį „branduolinis“ („nuclear“, angl.).
Jis sakydavo „nucular“ ir tuo pelnydavo sau dar vieną riebų minusą. Bet šis skiemenų riktas – iš tiesų ne kas kitas kaip gana įprastas lingvistinis procesas, vadinamas metateze. Visi angakalbiai jau apsipratę su istorinių metatezių padariniais: „horse“ („arklys“) kitados buvo „hros“, o „bird“ („paukštis“) – „brid“.
Kalbos labirintai
Dabar mes turime daugiau progų pašiepti valdžios atstovus: Donaldas Trumpas pagarsėjo visame pasaulyje savo daugiaskiemeniais darkalais, ypač mįslingu „covfefe“. Bet panašu, kad erzinantys kalbiniai „perliukai“ yra šeimos bruožas. Žurnalistė Eve Peyser užfiksavo prezidento dukros Ivankos žodžius, nuskambėjusius viešuose pasisakymuose, kuriuos ji akivaizdžiai vartojo netinkamai, tokius kaip „relative“, „otherwise“ „indeniably“.
Kai kableliai keičia istoriją
Na bent jau turėkime vilties, kad nei vienas iš D. Trumpo šeimos neinicijuos perrašyti JAV konstitucijos, nes ten parašyta, kad lingvistinės „kliurkos“ tampa išties rimta problema. Jos tikslios formuluotės, netgi skyryba, be paliovos atidžiai nagrinėjama, kartais net su „gyvybės bei mirties“ padariniais. Kartais vienas ne vietoje padėtas kablelis gali pakeisti istoriją.
„Prašom grąžinti žodį „gay“
Žodžio, reiškiantis „gėjus“, vartojimas sulaukia karštų diskusijų ne tik tarp anglakalbių, bet ir kitomis kalbomis kalbančiose visuomenėse. 1990 metais anoniminis žurnalistas parašė straipsnį į žurnalą „Newsweek“ su antrašte: „Prašom grąžinti žodį „gay“ (linksmas, angl.) „Man mažiausiai rūpi, kuo užsiima homoseksualai savo privačioje aplinkoje... Aš noriu tik, kad būtų grąžintas žodis „gay“. Šis žodis buvo itin naudingas, daug kur pritaikomas, jį dažnai rasdavome poezijoje ir prozoje – Šekspyras jį panaudojo dvylika kartų“.
Panašus lingvistinis ginčas bręsta Kinijoje dėl žodžio „Tongzhi“. Tongzhi, kurio originali reikšmė – „draugas“, dabar įgijo naują, šiuo metu bene vienintelę reikšmę – homoseksualas. Tai nesutrukdė šiuolaikinio kinų žodyno sudarytojams neįtraukti šio žodžio įprastos konotacijos; kaip BBC žurnalistams pareiškė vienas iš sudarytojų, „jie nenorėję akcentuoti šio žodžio reikšmės, įprastos labiau šnekamojoje kalboje“.
Polemika dėl ebonikso
1996 metais mokyklos valdyba Ouklande, Kalifornijoje, nusprendė pripažinti kalba daugelio savo afroamerikiečių mokinių dialektą, kurį ji pavadino „eboniksu“. Nuo tol ši kalba turėjo būti vartojama, siekiant „padėti mokiniams lengviau įsisavinti anglų kalbą“.
Toks sprendimas sulaukė griežtos apžvalgininkų kritikos ir pakurstė kultūrų karus šalyje. Tada Billo Clintono patarėjas Rahmas Emanuelis pavadino šį žingsnį „didele klaida“, jo nuomonei pritarė ir juodaodžių lyderiai; pilietinių teisių aktyvistas Jesse‘ė Jacksonas rašė: „Ouklande priimtas beprotiškas sprendimas – slengą pripažinti antra kalba“. Bet Amerikos lingvistų draugija laikosi kitos nuomonės. Pasak jos, „apibūdinti eboniksą kaip ‚slengą“, „mutavusią“, „tingią“, „silpną, su trūkumais“, „gramatiškai netaisyklingą“ ar „laužytą“ anglų kalbą yra neteisinga ir negarbinga“. Ji tvirtino, kad kitų šalių liudijimai rodo, jog šokios kalbos vartojimas klasėje padeda studentams mokytis.
Kritikos audra ilgam užslopino praktiškas, racionalias šio klausimo diskusijas. „Nuo tada“, kaip teigia „The Economist“, „žmonės išgirdę bet kokį pareiškimą, esą egzistuoja toks dalykas kaip „eboniksas“, ima putoti“.
Ginčai dėl smulkmenų
Turbūt esate girdėję, kad netinka atskirti bendraties anglų kalboje – kad nevalia įterpti kad ir kokį žodį tarp dalelytės „to“ ir veiksmažodžio, pavyzdžiui, toks sakinys „She wanted to fully support him“ būtų neteisingas. Taip, žinoma, bet tokia dogma galiojo didžiąją dvidešimtojo amžiaus dalį. Tačiau 1983 metais vadovėlyje „Chicago Manual of Style“ atsisakyta šio principo, ir šiais laikais gal tik saujelė pedantiškai nusiteikusių kalbos vartotojų trūks plyš, bet laikysis nedalomo dalelytės „to“ ir bendraties junginio.
Šios taisyklės ištakas sunku atsekti, galbūt pirmą kartą jos buvo pagarsintos 1803 metais gramatikos vadovėlyje. Tačiau tikrovėje anglakalbiai jau šimtus metų jos nesilaikydavo ir įterpdavo kokį žodeliuką tarp bendraties ir dalelytės.
Nevadinkite manęs „le president“
Anglų kalbai vis labiau klestint ir dominuojant visame pasaulyje, pasiskelbę prancūzų kalbos gynėjai kartais ypač jautriai reaguoja į konvencijų, reguliuojančių kalbą, pakeitimus. Ypač giminės kontekste. Konservatorių atstovas Julienas Aubert‘as primygtinai reikalavo kreiptis į Nacionalinės Asamblėjos socialistę Sandrine‘ą Mazetier „madame le president“, naudojant vyrišką artikelį ir atitinkamą daiktavardžio galūnę. S. Mazetier, sureagavusi į tokį raginimą, pareiškė, kad jis turėtų į ja kreiptis „Madame la presidente“, o kai šis atsisakė, ji nubaudė jį 1378 eurų bauda.
Strėlės žargonų pusėn
Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje neaiškios, sunkiai suprantamos vyriausybės kalbos problema taip paaštrėjo, jog Bendruomenių rūmų Viešos administracijos specialusis komitetas parengė ataskaitą šia tema. Komiteto atstovai rėmėsi kultūros sekretorės Tessa‘os Jowell komentarais: „Aš turiu vadinamąjį „velnio pipirų sąrašą“, kurį papildau per posėdžius užrašinėdama mūsų visų vartojamos kalbos absurdiškus perliukus“. Ataskaitoje teigiama: „Šio nerealaus pasaulio atstumianti kalba liejasi per kraštus“.
Britų parlamento narys Michelas Gove‘as dejavo, esą „nuo tada, kai tapau parlamento nariu, aš mokausi naujos kalbos... niekas nebevartoja paprastų anglosaksiškų žodžių“.
„Palaidotas vertime“
Maža vertimo klaidelė gali turėti gigantiškų geopolitinių padarinių. 1956 metais sovietų lyderis Nikita Chruščiovas per renginį Maskvoje pareiškė Vakarų šalių ambasadoriams: „My Vas Pochoronim!“, pavartojęs rusišką idiomą, reiškiančią maždaug: „Mes jus pergyvensime“, – kitais žodžiais, komunizmas ilgainiui triumfuos; vertimas į anglų kalbą „we will bury you“ branduolinio ginklavimosi varžybų fone įgavo visiškai kitokią, daug grėsmingesnę prasmę, ypač patekęs į Vakarų laikraščių pirmuosius puslapius. Po penkerių metų Kubos raketų krizė atvedė Sovietų Sąjungą bei Jungtines Valstijas prie branduolinio karo slenksčio.
Mandagi reakcija
1969 metais Richardą Nixoną suglumino skrupulingas japonų mandagumas. Ministras pirmininkas Eisaku Sato’as lankėsi Baltuosiuose rūmuose, tuo metu, kai vyko prekybos konfliktas dėl tekstilės importo. R. Nixono pareiga buvo susitarti su japonų premjeru ir išspręsti konfliktą. Kaip rašė „The New York Times“, E. Sato, žiūrėdamas į lubas, atsakė „Zensho shimasu“. Pažodžiui, ši frazė reiškia: „Padarysiu viską, ką galiu“. Ir būtent taip išvertė vertėjas. O iš tikrųjų ši frazė daugumai japonų turi priešingą prasmę: „nieku gyvu“ Kai Japonijos vyriausybė nesiėmė jokių priemonių, R. Nixonas įsiuto, išvadinęs E. Sato‘ą melagiu.
Juoda kava
Ginčuose dėl kalbos visada yra ir tamsioji pusė; ji dažnai tampa priemone, per kurią negailestingai pasireiškia vidiniai etniniai konfliktai. Lingvistas Marko‘as Dragojevic‘ius su savo kolegomis prisimena istoriją, kuri įvyko vienoje kavinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje, kontroliuojamų kroatų per 1992-95 metų karą.
„Kavinės meniu klientams buvo siūloma trijų skirtingų kainų kava, atsižvelgiant į tai, kokia tartimi bus užsakyta akva. Kava, nurodanti kroatietišką, o platesne prasme – katalikišką identitetą, buvo parduodama už kuklią vienos vokiečių markės kainą. Kafa, reiškianti serbišką, krikščionių ortodoksų identitetą, klientui buvo nepasiekiama. Galiausiai, Kahva, nurodanti Bosnijos musulmonų tapatumą, kainavo klientui „kulką į kaktą“.
Vaitangio sutarties gudrybės
1840 metais britų vyriausybė ir per 500 vietos vadovų pasirašė dviem kalbomis sutartį, pagal kurią Naujoji Zelandija tapo Anglijos kolonija. Anglų misionieriai išvertė Vaitangio sutarties projektą į maorių kalbą, bet dviejose sutarties versijose būta aiškių skirtumų. Naujosios Zelandijos kultūros ministerija aiškina, kad „maorių kalba sutartis suteikė teisę karalienei Viktorijai valdyti žemę, tuo tarpu anglų kalba – ji suteikė jai žemės suverenitetą, o toks terminas yra stipresnis“.
Be to, angliškame tekste maoriai tikinami, kad jie „nevaržomai galės valdyti visas savo „nuosavybes“, tuo tarpu vertime į maorių kalbą tik nurodomi tino rangatiratanga (visi įgaliojimai), susiję su taonga (turtais) – daug neaiškesnis, miglotas terminas.
Motinos mėnuo
Jei esate valdovas, turintis absoliučią galią, niekas nesustabdys jūsų išleisti bet kokį lingvistinį įsaką. Pavyzdžiui, Turkijos lyderis Atatürkas 1928 metais sumanė panaikinti arabų rašmenis ir įvesti lotynų rašmenis. 2002 metais kitoje šalyje, kur kalbama turkų kalba, daug ekscentriškesnis reformų paketas patyrė nesėkmę, – jis nesulaukė visuotinio pritarimo.
Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas, pasiskelbęs prezidentu iki gyvos galvos, nusprendė pervardinti mėnesius ir savaitės dienas, remdamasis tam tikrais savo numylėtais daiktais ar realijomis: balandis iš „Aprel“ buvo pakeistas į „Gurbansoltan“, – toks buvo S. Nijazovo motinos vardas; sausis jau buvo nebe „Ýanwar“, bet „Türkmenbaşy“, kuris reiškė „turkmėnų lyderis“ ir buvo vienas iš paties S. Nijazovo sau prisiskirtų titulų. Kaip anuomet BBC žurnalistams teigė Turkmėnistano šaltinis: „Atrodė, tarsi jis gyventų kitoje palnetoje“. Pokyčiai taip niekada teisiškai ir neprigijo. Jie buvo atšaukti 2008 metais, praėjus dvejiems metams po S. Nijazovo mirties.
Nesutarimai šalies viduje
Belgija – šalis, susiskaidžiusi tarp valonų, kalbančių prancūziškai, ir flamandų, kalbančių flamandų kalba, kuri yra neoficialus, tradicinis olandų kalbos varianto, naudojamo flamandų Belgijoje, pavadinimas.. Lingvistinis konfliktas kunkuliuoja tokiose vietovėse kaip Linkbekas, kur gyvena 85 proc. frankofonų, nors ir yra įsikūręs Flandrijoje.
2010 metais laikraštis „The Guardian“ rašė, kad vyras, kuris buvo išrinktas meru surinkęs 66 proc. vietos rinkėjų, buvo nušalintas nuo posto, nes paaiškėjo, jog jis išsiuntė rinkimų medžiagą prancūzų kalba prancūzakalbiams, ne olandų kalba, kaip kad numatyta įstatyme. Konfliktas dėl kalbos ir tapatumo faktiškai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi, jog Belgija 2010-11 metais per 589 dienas nesugebėjo suformuoti vyriausybės, – kaip demokratinėje valstybėje toks laikotarpis laikomas rekordiniu.
Susitarimas nesusitarti
Lingvistai vartoja žodį „susitarimas“ norėdami pailiustruoti, kaip žodžio forma gali priklausyti nuo jos santykio su kitais žodžiais sakinyje. Pavyzdžiui, jeigu vyras yra vieną kartą įvardinamas, vėliau, jau minint jį antrą ar trečią kartą, gali būti naudojamas įvardis, bet jis turi atitikti giminę ir skaičių, – turi būti „jis“, ne „ji“. Bet ar gali būti „jie“ („they“)? „Jie“ tradiciškai nurodo daugiskaitą: daugiau nei vieną asmenį.
Dėl to taip raukomasi, kai nuskamba tokie sakiniai kaip‚ tarkim: „Jeigu kam nors manęs reikės, pasakyk jiems, kad būsiu virtuvėje“. Bet kaip dažnai būna, kai gramatinius „baubus“ imama vertinti kaip klastingas naujoves, toks vartojimas tęsiasi jau seniai, bent jau nuo 1375 metų, rodo Oksfordo anglų kalbos žodyno duomenys. O šiais laikais, žinoma, „jie“ vis dažniau naudojami, kai norima išvengti konkrečios giminės įvardžių. Svarbus pedantų „bastionas“ griuvo 2017 metais, kai vadovėlis „Chicago Manual of Style“ pakeitė savo rekomendacijas, pažymėdamas, jog turėtų būti „daugiau paisoma konkretaus įvardžio“.
Ar jūs tikrai ta žodžio prasme juokaujate?
Kaip vienas žodis gali turėti kardinaliai priešingą reikšmę? Žinoma, tai nenatūralu. Pavyzdžiui, „literally“ , regis, būtent tas žodis, kuris nukeliauja kelionę nuo vienos reikšmės – („pažodžiui“, „tiesiogine prasme“, „ne perkeltine“) – iki visiškai priešingos reikšmės: „perkeltinės ar alegorinės prasmės labiausiai įtikėtina versija“.
Ir vėlgi, ši kelionė prasidėjo anksčiau nei galima būtų įsivaizduoti. Tokia didelė reikšmių amplitudė netrukdo nei šių žodžių vartoti, nei įtraukti juos į žodynus. „Merriam-Webster“ pripažįsta: „literally“ dabar gali reikšti tiek „perkeltine prasme“, tiek turėti kardinaliai priešingą reikšmę. Pedantišką visuomenę toks dviprasmiškumas eilinį kartą supurto, nors, anot paties „Merriam-Webster“ leksikografų, apibrėžimas galioja nuo pat 1909 metų.
