Škotijoje, Airijoje ir Velse kranogais vadinamos upėse ar ežeruose pastatytos visiškai ar iš dalies dirbtinės salos. Juose gyventa nuo neolito laikų iki XVII–XVIII amžiaus. Kranogai yra seklumose ant sijų pastatytos medinės platformos, ant kurių stovėjo namai iš rąstų arba iš akmenų supilti pilkapiai. Daugiausiai jų liko Airijoje (~1200), oficialiame Škotijos kranogų sąraše yra 347 vietos. Seniausiu išlikusiu kranogu dar neseniai laikytas Eilean Domhnuill. Jis buvo pastatytas greta vienos Išorinių Hebridų salos, North Uist, tarp 3650 ir 2500 m.p.m.e.
Tačiau 2012 metais paaiškėjo, kad Eilean Domhnuill – ne vienintelis neolito laikų kranogas Išoriniuose Hebriduose. Vietinis gyventojas Chris Murray, buvęs Karališkojo karinio jūrų laivyno nardytojas, šalia nedidelės negyvenamos archipelago salelės rado gerai išsilaikiusius keraminius puodus, pagamintus ankstyvojo ar vidurinio neolito laikais.
Vėliau Murray drauge su Stornoway krašto muziejaus konservavimo darbuotoju Marku Elliotu nardė šalia stambiausios Išorinių Hebridų salos – Lewis and Harris salos, ir taip pat aptiko neolito epochos keraminių indų.
2016–2017 metais prie Murray'aus prisijungė Duncano Garrowo vadovaujami archeologai iš Readingo universiteto. Mokslininkai sonaru, echolokatoriumi, pasinerdami po vandeniu, atlikdami batimetrinius matavimus, naudodami oro ir povandeninę fotografiją, tyrinėjo tris įlankas greta Lewis and Harris salos. Archeologams pavyko rasti dvi saleles. Viena iš jų, Loch Bhorgastail, buvo visiškai dirbtinė (22×26 m), kita (19×17 m) buvo pastatyta Loch Langabhat įlankos kyšulyje.
Abiejų salų statybai senieji Hebridų gyventojai panaudojo iki 250 kilogramų sveriančius akmenis ir, galbūt, rąstus – jų neliko. Prie kranogų tyrėjai rado keletą molinių puodų. Jie datuoti 3640-3360 m.p.m.e., tai yra, jie senesni už Stounhendžą (kuris, manoma, buvo pastatytas 2000–3000 m.p.m.e.).
