Klimato kaitos poveikio analizę surašė Melburne, Australijoje įsikūręs Australijos nacionalinio klimato atkūrimo centro „Breakthrough“ tyrimų direktorius Davidas Sprattas ir Ianas Dunlopas, kuris anksčiau vadovavo gamtinių dujų bei naftos gavybos bendrovei „Royal Dutch Shell“, o prieš tai buvo Australijos anglies kasybos asociacijos primininkas. Analizės išvadas patvirtina Chrisas Barrie, buvęs Australijos gynybos vadovas ir vyriausiasis karinio jūrų laivyno vadas.
Analizėje pabrėžiama, kad potencialiai itin rimtos su klimato kaita susijusių grėsmių pasekmės dažniausiai yra labiau tikėtinos, nei mes linkę manyti, tačiau tiksliai jų numatyti beveik neįmanoma, nes pastaruosius tūkstantį metų žmonija nieko panašaus nebuvo patyrusi, rašoma vice.com.
Ataskaitoje įspėjama, kad laikantis dabartinės trajektorijos, iki šio amžiaus vidurio planetos ir žmonijos sistemos pasieks ribą, už kurios kelio atgal nebebus – Žemei tampant vis labiau negyvenama, laukia tautų susiskaidymas ir tarptautinės tvarkos žlugimas.
Vienintelis būdas išvengti šio scenarijaus, rašoma analizėje, yra paskelbti skubią mobilizaciją, kurios mastas prilygtų Antrojo pasaulinio karo mobilizacijai – tik šįkart reikėtų susitelkti į skubų jokių emisijų neišskiriančios pramonės sistemos kūrimą, kad galima būtų atkurti saugų klimatą.
Scenarijuje įspėjama, kad mūsų dabartinė trajektorija, labai tikėtina, paskatins ne mažiau nei 3 laipsnius Celsijaus siekiantį pasaulinį atšilimą, o tai sukels grandininę reakciją, ir šils vis labiau. Dėl to žlugs svarbiausios mūsų planetos ekosistemos, tarp jų – koralinių rifų ekosistema, Amazonės miškų ir Arkties ekosistemos.
Pasekmės bus baisios. Apie milijardas žmonių bus priversti gelbėtis iš negyvenamomis tapusių vietovių, du milijardai žmonių bus priversti kęsti vandens stygių. Subtropiniuose regionuose žemdirbystė taps nebeįmanoma, maisto gamyba dramatiškai nukentės visame pasaulyje. Iširs tokių valstybių, kaip JAV ir Kinija vidinė sanglauda.
„Net esant 2 laipsnių Celsijaus atšilimui, daugiau nei milijardui žmonių gali prireikti keisti gyvenamą vietą, bet apskritai vargu ar įmanoma numatyti potencialų destrukcijos mastą – didelė tikimybė, kad tai bus žmonijos civilizacijos pabaiga“, – rašoma analizėje.
Įžangą analizei parašė į atsargą išėjęs admirolas Chrisas Barrie, kuris 1998–2002 m. ėjo Australijos gynybos pajėgų vado pareigas, taip pat buvo Australijos karinio jūrų laivyno vado pavaduotojas. Jis rašo, kad dokumente išklojama nepagražinta tiesa apie desperatišką situaciją, kurioje atsidūrė žmonės ir mūsų planeta, ir vaizdingai atskleidžiama reali tikimybė, kad žmonija Žemėje atsidūrė ant išnykimo ribos, o kelias link išnykimo yra itin baisus.
Ch. Barrie šiuo metu dirba Kanberoje įsikūrusio Australijos Nacionalinio universiteto Klimato kaitos institute.
D. Sprattas pakomentavo, kad šios rizikos iki galo nesuvokiamos, nes „didžioji dalis duomenų, pateikiamų politikos formuotojams, yra pernelyg konservatyvūs. Kadangi dabar gresia egzistencinis pavojus, analizuojant galimus scenarijus reikia taikyti naują požiūrį į klimato ir saugumo rizikos vertinimą.“
Praėjusių metų spalį „Motherboard“ pranešė apie mokslinius duomenis, įrodančius, kad JT suvestinė ataskaita vyriausybės politikos formuotojams dėl klimato kaitos – kurioje pateikti duomenys plačiai apibūdinami kaip sukrečiantys – iš tiesų yra pernelyg optimistiška.
Nors „Breakthrough“ pateiktame scenarijuje nurodytos aukščiausio lygio rizikos galimybės, dažnai nėra įmanoma tiksliai įvertinti jų tikimybės.
Todėl straipsnio autoriai pabrėžia, kad, vertinant riziką tradiciniais būdais, nepaisant jų tikėtinumo, linkstama sušvelninti blogiausius scenarijus.
D. Spratto ir I. Dunlopo „2050 m. scenarijus“ parodo, kaip lengva pasiekti spartėjančios klimato kaitos scenarijų, kai vos per kelis dešimtmečius didelė mūsų planetos dalis taps negyvenama.
„Pagal aukščiausio lygio rizikos scenarijų pasauliui gresia socialinė suirutė ir visiškas chaosas, – sako D. Sprattas. – Vis dėlto vis dar egzistuoja išeitis, tačiau turime veikti nedelsdami. Privalome skubiai ir visuotinai mobilizuoti išteklius, svarbų vaidmenį šioje mobilizacijoje turėtų atlikti nacionalinių saugumo sektorių patirtis užtikrinant logistiką ir planavimą.“
