Urtė užaugo mokslininkų šeimoje, abu jos tėvai taip pat buvo mokslininkai – chemikai.
„Tėvai niekada man nesakė: būk mokslininke. Ne, mūsų šeimoje visi darė tai, ką norėjo. Nepaisant to, kad intelektas yra paveldimas, talentas labiau susijęs su tuo, kaip mes gyvename, kokioje aplinkoje augame. Vaikystėje dažnai eidavau į mamos laboratoriją pasižiūrėti, kaip žiurkės laikosi“, – juokiasi mokslininkė.
„Žinote tą frazę: susirask mėgstamą darbą ir tau niekada nereikės dirbti? Neseniai mačiau labai gerą šios frazės versiją: ta dalis „niekada nereikės“ išbraukta ir įrašyta: dirbsi visą laiką, labai sunkiai, visą save atiduosi, viską priimsi asmeniškai. Tai panašu į tai, kaip aš dirbu. Esu labai susitapatinusi su savo darbu“, – sako Urtė.
DELFI U. Neniškytė atvirai papasakojo apie nelengvą mokslininkų dalią, atskleidė mūsų smegenų raidos paslaptis ir patarė, kaip tinkamai pasirūpinti vienu svarbiausių organų.
– Augdama mokslininkų šeimoje tikriausiai matėte, kad mokslininko darbas yra sunkus. Be to, Lietuvoje jis dar ir nelabai gerai apmokamas. Vis dėlto pasirinkote mokslą. Ar neviliojo pelningesnės profesijos?
– Priklausiau vienai iš pirmųjų kartų, kurioms mokykloje buvo taikomas profiliavimas. Tada mes, šešiolikmečiai, turėjome nuspręsti, ką norime veikti gyvenime ir pasirinkti humanitarinę arba tiksliųjų mokslų pakraipą. Ir tada, ir dabar manau, kad tai yra nesąmonė. Mes negalime iš šešiolikmečių reikalauti pasirinkti gyvenimo kelią. Šeimoje buvau išmokyta, kad jei manau, kad kažkas yra nesąmonė, tai aš to ir nedarau. Mokykloje susidėliojau savo tvarkaraštį taip, kad mokiausi viską. Vienintelis mano tikslas buvo gauti kuo daugiau žinių.
Baigusi mokyklą laikiau labai įvairius egzaminus ir galėjau rinktis beveik bet kurias studijas. Galvojau ir apie teisės studijas, bet nugalėjo potraukis mokslui. Suvokiau, kad niekur pasaulyje mokslininkai neuždirba daug, mokslas yra ta sritis, į kurią žmogus ateina iš smalsumo, iš noro sužinoti, atrasti.
Lietuvoje mokslininkai apmokami tikrai nenormaliai. Jei docentas uždirba tiek pat, kiek prekybos centro kasininkas, tai yra nenormalu. Taip yra dėl to, kad patys mokslininkai neatsistoja ir nepasako: mes taip nebenorime dirbti. Jei jie taip padarytų, tiek valstybė, tiek universitetai pradėtų ieškoti kitų kelių. Niekas už mus, mokslininkus, nepakeis situacijos.
Jei aš negalėsiu užsitikrinti sau tarptautinio finansavimo, aš Lietuvos moksle neliksiu, kol jis yra toks, koks yra dabar. Man tai yra nepriimtina. Man atrodo, kad mano laikas ir mano kompetencijos yra vertos daugiau.
– Jūs savo darbams finansavimo ieškote užsienyje. Ar nesvyra rankos dėl to, kad mūsų valstybė negali tuo pasirūpinti?
– 1990 metais man buvo septyneri ir visą Sąjūdį ir Nepriklausomybės atėjimą išgyvenau labai asmeniškai ir labai sąmoningai. Aš suvokiu, kad valstybė man nieko neskolinga. Viską, ką aš noriu turėti, aš turiu pasidaryti pati. Tai yra laisvės didžiausias privalumas. Niekada negalvojau, kad valstybė man turi suteikti kažkokias galimybes.
Lietuva tikrai skiria per mažai pinigų mokslui, finansavimas auga daug lėčiau nei auga BVP ir mūsų gerovė. Atskirtis tarp mokslo ir kitų sričių didėja. Politikai sako, kad mokslas yra prioritetas, tačiau jų žodžiai labai skiriasi nuo darbų, jie neskiria tam papildomo finansavimo.
Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje, kuri gyventojų skaičiumi yra panaši į Lietuvą, valstybė neremia fundamentinių mokslų, jie dėmesį skiria taikomiesiems mokslams. Taip valdžia nusprendė ir laikosi savo sprendimo, todėl mokslininkai žino, kad jeigu nori gilintis į fundamentinius mokslus, teks važiuoti kur nors kitur. O Lietuvoje kalbama viena, o daroma kita. Visi didžiuojasi biotechnologijomis, lazeriais, profesoriais Šikšniu ir Klimašausku bei jų pasiekimais. Pasidžiaugiame, bet pinigus skiriame kažkur kitur.
– Tikriausiai ne kartą girdėjote iš valdžios, kad papildomų pinigų nėra. Ar matote kokią nors galimybę, iš kur jų būtų galima gauti?
– Galbūt Lietuvos mokslui reikėtų panašaus susitarimo, koks buvo pasiektas dėl krašto apsaugos? Visi nusprendė ir pritarė, kad reikia skirti daugiau pinigų krašto apsaugai ir pinigai buvo rasti. Nesvarbu, kas valdžioje, nuspręsta, kad tai yra ilgalaikis pririotetas ir to laikomasi.
Kad tapčiau mokslininke aš mokiausi 12 metų, bet baigusi doktorantūrą ir stažuotes aš esu tik pačioje savo, kaip nepriklausomos mokslininkės, kelio pradžioje. Per tą laiką Lietuvoje valdžia pasikeitė tris kartus. Mokslas yra lėtas ir ilgas, jis negali keistis kas ketverius metus kaip valdžia, čia reikia stabilumo.
Mokslininkas kontroliuojamas iki absurdiškų situacijų, kalbame apie tokias sumas, kaip 10-30 eu. Kiek žmonių reikia įdarbinti, kad jie sukontroliuotų, tai, ką aš perku savo tyrimams? Patikėkite, aš tikrai perku iš ten, kur randu geriausią kainą, nes aš negaliu sau leisti švaistyti pinigų. Kiek kainuoja visas tas biurokratinis aparatas, tikrinantis, kad mokslininkas iš savęs nevogs pinigų? Taip ir laukiame visokių parašiukų.
– Kaip visa tai pakeisti?
– Pasitikėti mokslininkais. Jei kažkas finansavo mano tyrimus, vadinasi, kažkas pasitikėjo manimi, ir tai yra ne valstybės reikalas, kaip aš tuos pinigus išleisiu. Jei tai yra valstybės pinigai, tada reikia atsakyti į klausimus: ar pasitikima mokslininkais, kurie gavo finansavimą? Jei nepasitikima, kodėl tada jiems buvo skirtas finansavimas?
Nei Anglijoje, nei Italijoje nesu mačiusi tokios mokslininkų kontrolės. Suprantu, kad reikia skaidrumo, bet gal vertėtų kontroliuoti tikrai didelius pirkimus, tarkime, nuo 10 tūkst. eurų sumos, o ne kiekvienos kolbos pirkimą. Tai tiesiog trukdo dirbti.
– Studijavote prestižiniame Kembridžo universitete, vėliau trejus metus stažavotės Italijoje. Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir užsienyje? Kokios patirties parsivežėte ir ką, Jūsų manymu, reikėtų keisti Lietuvos švietimo sistemoje?
– Lietuvoje mokslas yra labai orientuotas į studentus, yra labai daug pataikavimo studentui ir tai yra susiję su krepšeliniu finansavimu. Studentas yra tarsi universiteto klientas.
Kembridžo universitete studento teisė yra mokytis, nueiti į biblioteką, atsisėsti ir skaityti. Dėstytojas ten nėra klounas, kuris turi patraukti, sudominti, priversti mokytis. Studentas pats žino, ką jis nori ir turi išmokti. Jis jaučia atsakomybę už savo žinias.
Lietuvoje tiek mokyklose, tiek universitetuose dėstytojai ir mokytojai yra tie žmonės, kurie turi suteikti motyvaciją jaunuoliams, kurios dažniausiai jie, deja, neturi. Man tai nepatinka. Jei aš kada ir dėstysiu, tai pasakysiu studentams: jei jums neįdomu, tai man ir nereikia jūsų mano paskaitose. Aš žinau, ką aš galiu jums duoti, bet nesu tam, kad jums būtų smagu ir įdomu. Mokslas yra ne apie smagumą, o apie žinias.
Universiteto tikslas pritraukti kuo daugiau studentų, o kartu su jais ir kuo daugiau studentų krepšelių, yra vienas iš blogiausių tikslų, kuriuos gali kelti universitetas. Jei universitetas priimtų 10 proc. geriausių rezultatų pasiekusių jaunuolių, jis priimtų geriausius ir labiausiai motyvuotus, jei jis priima 80 proc. visų stojančiųjų, jis priima visus. Tai atsispindi ir rezultatuose.
– Jūsų manymu, aukštasis mokslas skirtas ne kiekvienam jo norinčiam?
– Tikrai ne. Profesinis mokymas Lietuvoje yra labai nuvertintas, tačiau daugeliui profesijų užtektų tik profesinio mokymo, pavyzdžiui, vertimai, buhalterija. Tai profesiniai įgūdžiai, tam nebūtinas universitetinis išsilavinimas.
Daugybei žmonių, kurie dabar yra susirinkę į universitetus Lietuvoje, nereikia aukštojo mokslo, jie jo nenori, jie skundžiasi: „kam man to mokytis, kur aš tai pritaikysiu gyvenime?“. Aukštasis mokslas yra ne tai, ką tu pritaikysi gyvenime, aukštasis mokslas yra išsilavinimas.
– Vis dėlto po visų studijų ir stažuočių užsienyje grįžote į Lietuvą. Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?
– Jūsų tyrimų sritis yra smegenys. Kokie yra svarbiausi žmogaus smegenų vystymosi etapai?
– Smegenų nervinės ląstelės pradeda formuotis dar motinos įsčiose. Kai kūdikis gimsta, jo smegenys jau atrodo taip, kaip esame pratę matyti. Smegenyse yra labai daug jungčių. Įsivaizduokite žvaigždėtą dangų ir įsivaizduokite, kad kiekviena žvaigždė yra sujungta su visomis kitomis, viskas yra sujungta į didelį tinklą. Matome daug jungčių, bet nematome jokio rašto. Jei norime pamatyti tam tikrus raštus, mums reikia išvalyti nereikalingas jungtis. Šis procesas vyksta ir smegenyse nuo 6 mėnesių iki šešerių metų amžiaus, kai vyksta vadinamas sinapsių genėjimo etapas. Iš tinklų smegenyse yra pašalinamos jungtys, kurios yra nereikalingos. Jų pašalinama daug, vidutiniškai kas antra.
Šešerių metų vaikas jau moka judėti, šnekėti, geba mokytis naujų dalykų. Tokio amžiaus vaiką jau galime leisti į mokyklą. Tuomet vystymosi prasme smegenyse yra ramybės stadija. Nors tai nereiškia, kad jos nesikeičia, nes jos keičiasi visada, kai ko nors naujo mokomės.
Antras smegenų vystymosi etapas prasideda paauglystėje, mokslininkai apibrėžia šį periodą nuo 12 iki 20 metų amžiaus. Tuomet smegenų žievė labai reikšmingai persitvarko, ypač prieškaktinė smegenų sritis, kuri atsakinga už mūsų asmenybę, loginį mąstymą, planavimą. Vyksta savęs suvokimas. Šis periodas yra labai sunkus, paaugliai praktiškai kiekvieną rytą atsikelia naujais žmonėmis.
Nuo 20 metų smegenų formavimasis baigiasi ir smegenys vėl tarsi pereina į ramybės būseną. Paskutinis etapas, kai mokslininkai pastebi labai didelius pokyčius yra senėjimas. Pirmieji pokyčiai matomi jau sulaukus 50 metų. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau smegenų senėjimo požymių jis gali patirti: silpnėja atmintis, mažėja kognityviniai gabumai, atsiranda demencijos požymių.
– Ar įmanoma kaip nors sustabdyti smegenų senėjimą?
– Nuo to, kaip mes smegenis naudojame, priklauso, kada patirsime smegenų senėjimo simptomus. Žmogaus, kuris užsiima kognityvine veikla – skaito knygas, mokosi naujų kalbų, žaidžia šachmatais ir pan. – smegenims reikės sukaupti daugiau senėjimo pažeidimų, kad atsirastų pirmieji nepageidaujami simptomai.
Iš esmės, kuo daugiau naudojame savo smegenis, tuo labiau jas apsaugome. Todėl labai svarbu, kad atsiranda trečiojo amžiaus universitetai, kaip mokslininkė labai džiaugiuosi tuo ir tikiu, kad mokymasis palaikys mūsų senėjančios visuomenės protinę sveikatą.
– Dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo, technologijų ir dėl nuolat mus pasiekiančių milžiniškų informacijos srautų vis daugiau žmonių susiduria su psichologinėmis problemomis, nuolatiniu nuovargiu, išsekimu. Ar mūsų smegenys nebesugeba prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio?
– Taip, informacijos srautai šiais laikai yra labai labai dideli ir, manau, kad su visais telefonais ir kitomis technologijomis, mes jau esame ties riba, kiek mes galime savo smegenimis apdoroti informacijos.
Jei kalbėtume apie vaikus, tai jų smegenys formuojasi tai aplinkai, kurioje vaikas gyvena. Afrikos dykumoje ir kur nors Lietuvoje užaugusio vaiko smegenys nebus labai skirtingos, bet jos bus prisitaikiusios prie skirtingų gyvenimo sąlygų. Iki septynerių metų kiekvienas vaikas išmoksta gyventi toje aplinkoje, kurioje jis yra. Paskui jau darosi šiek tiek sudėtinga ką nors keisti.
Jei mes mažą vaiką auginame aplinkoje su ryškiais, plastikiniais, grojančiais ir mirksinčiais žaislais, mes jam rodome filmukus, kur realybė keičiasi labai greitai, jis pripranta prie tokios aplinkos. Kai mes jį pasodiname į mokyklos suolą, paprašome ramiai sėdėti ir žiūrėti į lentą, tada vaiko smegenys pradeda prostestuoti. Tokie vaikai dažnai vadinami hiperaktyviais. Lietuvoje mes dar neturime tokių tradicijų, bet Amerikoje apie 7 procentai aktyvių vaikų gauna medikamentus su psichoaktyviomis medžiagomis, kurios apskritai draudžiamos, nes yra vartojamos kaip reakreaciniai psichotropikai.
Hiperaktyvumas nebūtinai yra smegenų klaida, tiesiog smegenys išmoko būti tokioje aplinkoje, kurioje mes jas išmokėme būti. Tėvai turėtų susimąstyti, kaip jie augina vaikus ir kaip jiems seksis prisitaikyti vėliau.
Dideli informacijos srautai yra susiję su tuo, kad vis daugiau žmonių kamuoja nerimo sutrikimai. Informacija reikalauja atsako, todėl dažnai jaučiamės sudirgę. Pasaulis yra toks, koks yra, ir, ačiū Dievui, kad mūsų smegenys yra lanksčios ir geba prisitaikyti. Tačiau kiekvienam vertėtų susimąstyti ir pabandyti rasti tinkamą balansą. Jei matau, kad informacija mane labiau išmuša iš vėžių negu suteikia naudos, gal vertėtų jos srautus tiesiog sumažinti.
